Voltaire
| Volteras pranc. Voltaire | |
|---|---|
_-001.jpg?lang=lt)
| |
| 24 metų Volteras, dailininkas Nicolas de Largillière | |
| Gimė | 1694 m. lapkričio 21 d. |
| Mirė | 1778 m. gegužės 30 d. (83 metai) |
| Veikla | prancūzų rašytojas ir filosofas, vienas iškiliausių Švietimo amžiaus atstovų. |
 Vikiteka |
Voltaire |
Volteras (Voltaire; tikr. Fransua Mari Arujė; 1694 m. lapkričio 21 d. -1778 m. gegužės 30 d.) – prancūzų rašytojas ir filosofas, vienas iškiliausių Švietimo amžiaus atstovų.
Biografija
Notaro sūnus, įgijo gerą išsilavinimą Luji le Grano jėzuitų koledže. Už tai , kad dirbo keksium , kurie kritikavo karaliaus dvarą ir režimą 1716 m. buvo įkalintas Bastilijoje, o 1717 m. ištremtas. Po sėkmės susilaukusios tragedijos „Edipas“ premjeros tapo mėgstamu rūmų poetu. Karaliaus malone mėgavosi tol, kol vėl kilo nesutarimai 1726 m. privertę emigruoti į Angliją. Buvo persekiotas už „Filosofinius laiškus“ (1734), kuriuose gerai atsiliepė apie angliškąjį konstitucionalizmą, lygino jį su politiniu Prancūzijos absoliutizmu. 1733 m. dešimčiai metų pasitraukė į Lotaringiją, kur parašė reikšmingiausius savo veikalus. Kovojo už išmintį, žmogaus teises bei religinę toleranciją. Nepripažino metafizikos ir misticizmo, buvo artimas empirizmui. Volteras abejojo valios laisve, smerkė absoliutizmą, fanatizmą. 1745 m. suteiktas Prancūzijos istoriografijos titulas, priimtas į Prancūzų akademiją.
Filosofiniai apsakymai
Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu Volteras sukūrė keletą filosofinių apsakymų: „Kandidas“, „Memnonas“, „Zadigas“, „Atviraširdis“.
Kūriniai
- „Edipas“ (tragedija) 1719
- „Zalgiris“ 1734
- „Auksinis drakonas“ 1738
- „Ismintis pries karaliu“(romanas) 1747
- „Kronidas“(romanas) 1759
- „Zakyra“ (drama) 1732
- „Mahometas“ (drama) 1747
- „Orleano mergelė“ (epas) 1762
- „Liudviko XV amžius“ (istorinė) 1751
- „Karolio X istorija“ – apie Švedijos karalių. (istorinė) 1733 m.
- „Apmąstymai apie tautų patvaldystes ir absoliutizma“.(istorinė)
Volteras kaip istorikas.
3 svarbiausi jo veikalai, atskleidę jį kaip istoriką:
- „Liudviko XIV amžius“. Tai buvo mėginimas parašyti Prancūzijos kultūros istoriją, nes Liudviko valdymo metu Prancūzijos kultūros raida tampa labai svarbi visai Europai. Voltero novatoriškumas šiame darbe tai, jog atsisakoma chronologinio dėstymo ir rašoma problemiškai – tai leidžia naujai grupuoti medžiagą. Šis darbas turėjo didžiulę reikšmę ne tik amžininkams, bet ir vėlesnių laikų visuomenėms.
- „Karolio XII istorija“
- „Apmąstymai apie tautų papročius ir dvasią“.
