Adam Smith
| Adamas Smitas angl. Adam Smith | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1723 m. birželio 5 d. (krikštas) Kerkoldis, Škotija |
| Mirė | 1790 m. liepos 17 d. (67 metai) Edinburgas, Škotija |
| Tautybė | škotas |
| Veikla | škotų ekonomistas ir filosofas |
 Vikiteka |
Adam Smith |
Adamas Smitas (angl. Adam Smith, 1723 m. birželio 5 d. Kerkoldis, Škotija – 1790 m. liepos 17 d. Edinburgas, Škotija) – škotų švietėjas ir moralės filosofas, klasikinės politinės ekonomijos pradininkas, vienas iš pagrindinių škotų Švietimo atstovų.[1] Geriausia žinomas dėl savo klasikinių darbų Moralinių sentimentų teorija (The Theory of Moral Sentiments, 1759) Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas (Nature and Causes of the Wealth of Nations, 1776). Pastarasis darbas laikomas jo magnum opus ir pirmuoju šiuolaikiniu ekonomikos darbu.
A.Smitas studijavo socialinę filosofiją Glazgo universitete ir Oksforde, kur buvo vienas pirmųjų studentų pasinaudojusių tėvynainio škoto John Snell stipendija. Baigęs mokslus skaitė viešąsias paskaitas Edinburge, kur bendradarbiavo su David Hume. A.Smitas tapo Glazgo universiteto profesoriumi, dėstė moralės filosofiją ir tuo metu parašė Moralinių sentimentų teoriją. Vėlesniu gyvenimo laikotarpiu daug keliavo po Europą, kur susitikinėjo su tuo meto intelektualais.
A.Smitas padėjo pagrindus klasikinei laisvosios rinkos ekonomikos teorijai. Tautų turtas buvo šiuolaikinės ekonomikos disciplinos pirmtakas. Kituose savo darbuose jis išvystė darbo pasidalinimo koncepciją ir aiškino kaip racionalus egoizmas ir konkurencija gali prisidėti prie ekonominio klestėjimo. Savo laikais A.Smitas buvo kontroersiška figūra ir jo bendras požiūris bei rašymo stilius dažnai susilaukė satyriškų torių rašytojų vertinimų.
Biografija
Apie A.Smito gyvenimą žinoma gerokai mažiau, nei apie jo darbus. Jo tėvas, taip pat vardu Adamas, buvo muitinės pareigūnas Kerkoldyje ir mirė prieš jam gimstant. Motina Margaret Douglas buvo turtingo žemės savininko duktė. Adamas Smitas pakrikštyas 1723 m. birželio 16 d. Kerkoldyje. Būdamas ketverių metų buvo pagrobtas, tačiau persekiojami pagrobėjai jį pametė ir jis galėjo greitai grįžti į namus.
A. Smitas buvo logikos profesorius; nuo 1752 m. Glazge dėstė ir filosofiją. Būdamas hercogo šeimos mokytojas, lankėsi Prancūzijoje (1764–1766 m.); čia susipažino su Švietimo epochos atstovais. Vėliau pasitraukė iš šios veiklos ir ėmėsi privačių studijų. Pradėjus plėtotis pramonei, mokslo populiarinimo veikaluose Smitas aprašė visas savo laikų ekonomikos teorijas bei kryptis.
Buvo nevedęs, vaikų neturėjo.
Veikalai
- Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas (sutrumpintai Wealth of the Nations) 1776 m. Šioje knygoje A. Smitas pagrindė naujos teorinės krypties – klasikinės politinės ekonomijos – atsiradimą. Smito darbai padėjo sukurti modernią akademinę ekonomikos discipliną bei padėjo pagrindą kapitalizmo ir laisvosios rinkos teorijoms.
Savo knygoje A. Smitas pabrėžė darbo pasidalijimo ir specializacijos pranašumus ir apibūdino rinkos mechanizmo funkcionavimą. Jis teigė, kad jeigu gamintojai galės laisvai siekti pelno, gamindami prekes ir teikdami paslaugas, tuomet „nematomosios rankos“ jėgos garantuos sąlygas gaminti reikalingas prekes ir paslaugas. Jeigu rinkų nereguliuos valstybė, tuomet šioje „leiskite veikti“ aplinkoje laisva konkurencija nukreips gamybą tais keliais, kurie pakels visuomenės gerovę.
- Jausmų Teorija (1759 m.)
Ši teorija bandė parodyti, kad darbininkų ir kapitalistų atskirų sprendimų sąveiką galima išlyginti, remiantis rinka, ir taip sukurti ekonominę gerovę. Klasikinės ekonomikos teorijos kūrėjai neigė nedarbo, kurį sukelia maža bendroji paklausa, galimybę; teigė, jog rinkos jėgos turi išlaikyti bendrosios paklausos ir bendrojo nacionalinio produkto pusiausvyrą, kad rinkos ekonomika gali būti stabili, jei monetarinės sąlygos yra stabilios; pinigų kiekio pokyčiai – pagrindinė bendrosios paklausos pokyčių priežastis.
Smito teorijos
A.Smitas iškėlė egoizmą kaip gerovės variklį. Pinigus traktavo kaip prekę, mokėjimo priemonę. Skyrė darbo ir ne darbo pajamas. Iki jo visos pajamų rūšys traktuotos kaip darbo užmokestis. Rinkos mechanizmas pasak A.Smito yra savireguliacinis. Rinka reguliuoja pelną, pajamas.
A. Smitas savo darbuose toliau vystė darbinės vertės kaip sudaiktinto darbo teoriją, kurią suformulavo anglų ekonomistas Viljamas Petis (William Petty, 1623–1687). Jis pabrėžė, kad darbas yra vienintelis ir tikras prekės mainomosios (tikrosios) vertės matas; kėlė klausimą, kodėl rinkos (nominalioji) kaina paprastai nesutampa su tikrąja prekių kaina, t. y. su jų mainomąja verte.
Bet kuriuo atveju kaina priklauso nuo paklausos, nes darbo užmokestis didesnis kylančioje ekonomikoje, t. y. didėjant paklausai, negu nuosmukio ar stabilios ekonomikos būsenoje. A. Smitas teigė, kad bet kurios prekės vertė asmeniui, numačiusiam ją pakeisti į kitus daiktus, yra lygi darbo kiekiui, kurį jis gali pirkti už ją arba gauti, todėl susidūrė su prieštaravimu: jeigu mainomąją prekių vertę sukuria savininko pirktas darbas, tai kaip paaiškinti šios vertės pasiskirstymą tarp įvairiausių visuomenės klasių. Juk visa sukurta mainomoji vertė turi priklausyti darbininkui, o jos pasiskirstymas tarp klasių yra vertės dėsnių pažeidimas, todėl A. Smitas darė išvadą, kad vertės dėsnis veikė tik pirmykštėse visuomenėse, kai dar nebuvo kapitalo ir privatinės žemės nuosavybės. T.y. jis teigė, kad vertę sudaro įdėtas darbo kiekis, tačiau tai galioja tik natūraliame ūkyje, kur nėra samdos. Ten kur yra samda vertę apsprendžia pelnas, renta ir darbo užmokestis.
A.Smitas pasisakė už didelį darbo užmokestį, nes kuo didesnis užmokestis tuo didesnė rinka, vartojimas.
