Onino karas

Onino karas

Onino karas (jap. 応仁の乱 Ōnin no Ran) buvo 1467 - 1477 m. vykęs karas tarp Hosokavos Katsumoto ir Jamanos Sozeno klanų dėl šiogūno įpėdinio. Onino karo pagrindiniai vadai buvo Hosokava Katsumoto ir Jamana Sozenas.

Svarbiausios asmenybės

• Hosokava Katsumoto (jap. 細川 勝元 Hosokawa Katsumoto; 1430 – 1473).
• Jamana Sozenas (jap. 山名 宗全 Yamana Sozen; 1404 – 1473) - vienuolis, Jamanos klano lyderis. Dėl savo raudono veido žinomas, kaip Raudonasis vienuolis. Jis buvo vienas iš galingųjų feodalų bei Hosokavos Katsumotos uošvis.
• Ašikaga Jošimasa (jap. 足利 義政 Ashikaga Yoshimasa; 1435 - 1490) - 8-asis Muromačio šiogūnas, Ašikagos Jošikatsu (jap. 足利 義勝 Ashikaga Yoshikatsu) brolis ir įpėdinis. Pastatė „Sidabrinio paviljono“ šventyklą. Mėgo arbatos ceremonijas, kolekcionavo iš Kinijos atvežtus keramikos gaminius. Dažnai minimas kaip vienas iš blogiausių šiogūnų. Karo metu daugiausiai laiko skyrė menui.
• Ašikaga Jošimi (jap. 足利 義視 Ashikaga Yoshimi; 1439 - 1491) Jošimasos jaunesnysis brolis. Budistų vienuolis, kuris anksčiau buvo pasivadinęs Gidžinu ir buvo vienas iš šiogūno įpėdinių.
• Ašikaga Jošihisa (jap. 足利 義尚 Ashikaga Yoshihisa; 1465 – 1489) 9-asis Muromačio šiogūnas, Ašikagos Jošimaso sūnus ir įpėdinis.

Karo priežastys

Onino karas prasidėjo nuo kivirčo dėl Ašikagos įpėdinio, kai Ašikaga Jošimasa norėjo pasitraukti iš savo sosto, tačiau neturėjo savo įpėdinio. Jo žmona Hino Tomiko (jap. 日野 富子 Hino Tomiko) nesusilaukė kūdikio. Jošimasa paprašė savo brolio Jošimio, kad pasitrauktų iš vienuolyno ir taptų jo įpėdiniu ir Jošimis sutiko. Ašikaga Jošimasa paskyrė Jošimio pavaldiniu Hosokavą. Tačiau 1465 m. Jošimaso žmona pagimdė sūnų - Jošihisą. Nesutarimai prasidėjo tada, kai Hosokava Katsumoto palaikė Jošimą, o Jamana Sozenas – Ašikagos tikrąjį sūnų. Vėliau Hosokavą parėmė Hatekajamos ir Šibos klanai, o Jamaną – Ouči Masahiro (jap. 大内 政弘 Ouchi Masahiro) klanas. Ginčas perraugo į didžiulį karą, kuriame iš viso kariavo 160 tūkstančių karių ir tai buvo vienas didžiausių karių skaičiumi karų per visą Japonijos istoriją.

Konfliktai paskatinę Onino karą

Viena priežasčių paskatinusių Onino karą buvo konfliktas tarp Hatakejamos (jap. 畠山 Hatakeyama) ir Šibos (jap. 斯波氏 Shiba shi) klanų. XV a. 5-ame dešimtmetyje Hatakejamos buvo viena iš seniausių ir galingiausių šiogūnų šeimų. Klano atstovai tarnavo trijų provincijų gubernatoriams ir gaudavo aukščiausius postus šiogūno administracijoje. Į aukščiausią paskyrimą pretendavo du Hatakejamos vaikai: įvaikintas sūnėnas Hatakejama Masanaga ir ( jap. 畠山 政長 Hatakeyama Masanaga ) Hatakejama Jošinari ( jap. 畠山 義就 Hatakeyama Yoshinari ) – tikrasis sūnus. Vieni palaikė Jošinarį ir sutikus šiogūnui, 1454 m. Jošinaris gavo aukščiausią postą šiogūno administracijoje. Kiti Hatakejamos šeimos nariai ir įtakingi pareigūnai norėjo, kad aukščiausią paskyrimą gautų Masanaga.

Kita priežastis - ginčas Šibos šeimoje. Miręs pareigūnas neturėjo įpėdinio, tad į postą pretendavo du šeimos nariai: Šiba Jošikado ( jap. 斯波義廉 Shiba Yoshikado) – paskirtas šeimos galva ir Šiba Jošitošis ( jap. 斯波義敏 Shiba Yoshitoshi ) – paskirtas klano valdytoju 1461 metais.

Chronologija

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

• 1465 - Gimė Tomiko sūnus – Ašhikaga Jošihisa
• 1467 - prasidėjo Onino karas
• 1473 - Jošimasa atsistatydino ir jo vietą užėmė sūnus Jošihisa
• 1477 - Onino karo pabaiga.

Karo pradžia

Karas prasidėjo 1467 - iaisiais metais, kai Jamana Sozen išsikvietė karvedį Ouči Masahiro ( 大内 政弘 Ouchi Masahiro ) ir 20 tūkstančių karių. 1467 metais. Hosokavos armija buvo vadinama - Rytine armija, o Jamanos – vakarine armija. Šaltinių teigimu, kad karas prasidėjo tik tada, kai abiejų klanų armijos įžengė į Kiotą. Pirmasis puolimas vyko balandžio mėnesį , kai Jamanos klanai sudegino Hosokavos rūmus, tačiau tuo metu anksčiau pasklidus gandui, kad Jamana Sozenas užpuls Hosokavos rūmus, tad Hosokava turėjo laiko išsigelbėti ir persikelti į šiogūno buveinę. Vėliau Hosokavos klanas užpuolė Jamanos klaną. Mūšio laukas buvo Kioto miestas ir jo apylinkės, nes abi kovojančios pusės ten turėjo savo būstines, kuriose rezgė puolimo strategijas. Kai ginčas tapo nebevaldomas, Ašikaga Jošimasa suprato apie didėjantį pavojų ir įspėjo abu vadus, kad tas, kuris pralaimės pirmajame susirėmime, bus paskelbtas sukilėliu ir patirs izoliavimą nuo klano bei praras visokeriopą paramą.

Karas Kiote

Karo pradžioje, Kiote kilo įtampa. Vasario 1467 m. Hosokava gavo pranešimą, kad Ouči, vakarų provincijų gubernatorius, jau įžygiavo į Kiotą su 20 - čia tūkstančių vyrų. Kioto gyventojai paliko miestą. Jaunesni karališkosios šeimos nariai buvo saugiai perkelti į pietus, o rūmų sargyba buvo padvigubinta, nes sklido gandai apie naujus išpuolius. Hosokavos rūmuose nuimtos stumdomos durys ir vitražai, kuriuos pakeitė medinės žaliuzės, inkrustuotos moliu apsauga nuo ugnies. Iki liepos mėn. visa šiaurinė Kioto pusė tapo griuvėsiais. Gatvėse būdavo statomos barikados, vietoj sugriuvusių namų, gynybai padėjo apkasai – būdavo kasamos duobės, kurios puikiai apsaugodavo nuo priešų puolimo. Taip pat susiformavo armijų pozicijos, Jamanos Vakarų armijos gynybinis centras buvo į vakarus nuo Muromačio gatvės, Hosokava buvo priverstas būti rytuose ir Šiaurinėje Imadegavoje, kurioje stovėjo Ašikagos gėlių rūmai ir didysis vienuolynas zen (Šokokudži ( jap.相国寺 Shokokuji)), ir kitos Hosokavos rezidencijos. Hosokavos tikslas buvo įtikinti šiogūną, kad jis paskelbtų Jamaną maištininku, nors Hosokava pats pirmas pralaimėjo pirmąjį puolimą, tačiau deklaracija neleido Hosokavai pakenkti savo varžovui, Jamana sulaukė pastiprinimo ir vis labiau kurstė neapykantą Hosokavai. Rugsėjo 29 d. Jamana pradėjo vėl jį pulti iš pietų, puolė, degino jo rūmus. Spalio pabaigoje Jamana užpuolė Šokokuji, kuris buvo šalia Jošimasos dvaro, tačiau šiogūnas buvo apsaugotas ir tęsė savo veiklą. Gatvėse vyko baisios skerdynės, siauros gatvės būdavo pilnos žuvusių karių lavonų. Ouči Masahiro prikraudavo po aštuonis vežimus su nužudytuojų galvomis. Dėl labai didelio aukų skaičiaus kūnai būdavo laidojami artimiausiuose grioviuose. 1468 m. balandžio mėnesį kovos aprimo, tačiau abi kovojančios pusės vis dar stebėjo vieną kitą. Praėjo mėnesiai , iš Hosokavos pusės padažnėjo priešo pozicijų išpuoliai bei katapultų bombardavimai . Vėliau kovos vyko už Kioto ribų, kur buvo sugriautas (jap. 天龍寺 Tenryū-ji ) vienuolynas. Kovos išplito į kitas provincijas.

Ašikaga Jošimasa karo metu

Onino karo metu Ašikaga Jošimasa ir toliau gyveno savo rūmuose, nors po kruvinas kovas jie buvo gerokai apgriauti. Manoma, kad jis daugiausiai laiko skyrė grožėdamasis savo sodu ir kiniškų paveikslų kolekcija.

Ašikaga Jošimis

Ašikaga Jošimi, kuris drąsiai kovojo prieš kariuomenę iš vakarų, buvo susirūpinęs dėl akivaizdžios Jamano pergalės. Jis įtarė, kad Jošimasa galėjo slapta pritarti Jamanai, tuo labiau Jošimasos žmona - Hono Tomiko. Jamana įtikinėjo, kad jeigu Jošimis toliau teiks paramą Hosokavai, tai pakenks jo santykiams su "Jošimasa" ir neturės galimybės tapti šiogūnu. Tačiau Jošimis nenorėdamas kariauti, nusprendė laikinai pasišalinti iš kovos vietos ir laukti tolesnių įvykių. Jis išvyko į Heijo kalną, o vėliau iš ten atvyko į Isle, kurioje jį svetingai priėmė provincijos gubernatorius.

Karo pabaiga

Baigiantis karui, abiejų klanų vadų sveikata pablogėjo ir jėgos išseko, iš nevilties Hosokava galvojo tapti vienuoliu, o Jamana mastė apie savižudybę, atlikti hara - kiri, tačiau abiejų vargai baigėsi, kai abu 1473 metais mirė nuo ligų ir išsekimo. Po Hosokavos ir Jamano mirties, kovos tarp Hosokavos klano ir Ouči vis dar tęsėsi. Ašikaga Jošimasa pasitraukė iš sosto ir jo sūnus Ašikaga Jošihitsa tampa 9- uoju Muromačio šiogūnu. Priešingos opozicijų pusės kariavo tarpusavyje dar 3 metus, kol galiausiai išseko jėgos. 1477 m. Ouči Masahiro oficialiai pasitraukė iš Kioto, kartu su savo 20 tūkstančių karių armija, grįžta į savo gimtinę Yamaguči ( jap. 山口県 Yamaguchi-ken‘‘), tačiau parodydamas nepasitenkinimą dėl imperatoriaus ir šiogūno, nusiaubia ir sudegina visą užimtą Kioto dalį.

Pasekmės:

Onino karo pabaigoje, niekas nebuvo laimėjęs. Karui pasibaigus, žlugo Ašikagos valdymas, Ašikagos šeima tampa Hosokavos šeimos marionėtėmis. Sunaikinta šoeno sistemą bei Ašikagos šiogūno valdžia. Sengoku eroje, valdos tapo autonomiškos ir savarankiškos nuo centrinės valdžios, kurios turėjo savą mokesčių sistema. 1493 metais, Hosokava atleido šiogūną Ašikaga Jošitaną ( 足利 義稙 Ashikaga Yoshitane). Hosokavos klanas ir Hatakeyama tęsė kovas dėl valdžios Kinai regione, kurioje pradėjo stiprinti savo kontrolę. Prasideda Sengoku eros visos Japonijos provincijų civilinis karas.

Kiotas

Karo pradžioje Kioto gyventojų galėjo būti apie 100 tūkst. žmonių. Po Onino karo, šis skaičius smarkiai sumažėjo. Kai kurie gyventojai mirė, kai kurie pabėgo. Prekybininkai bijojo atvykti į miestą, smuko prekyba. Praėjo dešimtmečiai, kol Kiotas pradėjo atsigauti. Daimyo - feodalai, kurie kažkada gyveno elegantiškuose miesto nameliuose, po karo, liko provincijose, saugiai įtvirtintuose namuose.

Karaliaujančių valstybių laikotarpis

Pasibaigus Onino karui, prasidėjo šimtą metų trunkantis civilinis karas Japonijoje, kuriame Japonijos feodaliniai kunigaikščiai kovojo vieni su kitais dėl žemių ir valdžios. 1490 m. kai Hosokav Katsumoto ( jap.細川勝元 Hosokawa Katsumoto } , 1430-1473 m.) Kanrei (jap.管 領 Kan-rei, liet. šogunalo pavaduotojas) perėmė Muromačio šiogūnų valdžią ir užkariavo Kantō regioną. 1543 metais atvyksta pirmieji europiečiai ir Kiotas tapo vienas iš Japonijos pramonės ir prekybos centrų. Karas baigėsi, kai 1601 m. Tokugavos Iejasu (徳川 家康 Tokugawa Ieyasu) suvienija Japoniją.

Ikko-Ikki

Onino karo metu, sustiprėjo budizmo vienuoliai, kunigai ir vietiniai didikai – Ikko - Ikki, kurie vėliau buvo sukilę prieš Daimyo valdymą.. Dažniausiai jie kreipėsi į mažiausius Japonijos visuomenės narius ir taip įgijo galią per karines kampanijas. "Ikko" reiškia vienašališkus ar atsidavusius, o sektos sekėjai (jap. 門徒 monto) garbino Amitabhą, aukščiausią Budą, kuris, jų nuomone, linkėjo sekėjams patekti į rojų po mirties. Ikko-Ikki karių vienuoliai buvo bebaimiai ir trokštantys kariauti kariai, kurie buvo labai naudingi bet kuriai provincijai, prie kurios jie tuo metu norėjo prisidėti. Mūšiuose jie dažnai atlikdavo masinį giedojimą ( angl. nembutsu), siekdami išgąsdinti savo priešus ir ištobulinti savo vidinį pasaulį. 1488 m. Ikko-Ikki maištavo ir priėmė Kagos provincijos valdymą, iš čia jie išplito į Kioto rajonus. Iki 1570 m. Jie turėjo dvi pagrindines bazes ir buvo vienas iš didžiausių Japonijos politikos jėgų.

Šaltiniai:

• Elizabeth, M., 1997. The Culture of Civil War in Kyoto. University of California Press.
• K̄odansha, K., 1983. Kodansha encyclopedia of Japan. Kodansha.
• Stephen R,1996. Samurai: a military history, Turnbull, Psychology Press.pp-112
• Andrew Knighton. 2017. Japan's Onin War - A Vital Moment In The History Of Japan.[internete] prieiga per internetą:https://www.warhistoryonline.com/medieval/the-onin-war-m.html.
• Stephen R,1996. Samurai: a military history, Turnbull, Psychology Press.
• Frederic, L., 2017. Japan Encyclopedia. Harvard University Press.
• International, K., 1995. Japan Profile of a Nation. 1st ed. Japan: Kodansha.
• Japan Forum. 2017. Sengoku Period.[internete] prieiga per internetą: https://www.jref.com/articles/sengoku-period.232/
• History of War. [internete] prieiga per internetą:http://www.historyofwar.org/articles/weapons_ikko.html.