Pereiti prie turinio

Akira Kurosava

Keisti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Akira Kurosawa)
Akira Kurosava
jap. 黒澤 明
Akira Kurosava
Gimė 1910 m. kovo 23 d.
Šinagava, Tokijas, Japonija
Mirė 1998 m. rugsėjo 6 d. (88 metai)
Setagaja, Tokijas
Sutuoktinis (-ė) Joko Jaguči (1945-1985 m.)
Vaikai Hisao (g. 1945 m.) ir Kadzuko (g. 1954 m.)
Veikla Kino režisierius, scenaristas, prodiuseris, montuotojas
Aktyvumo metai 1936–1993
Vikiteka Akira Kurosava
Parašas

Akira Kurosava (jap. 黒澤 明 = Kurosawa Akira; 1910 m. kovo 23 d. – 1998 m. rugsėjo 6 d.[1]) – japonų kino režisierius, filmų prodiuseris, scenaristas.[2] Akiros Kurosavos, kaip režisieriaus, karjera truko penkis dešimtmečius. Režisierius įvertintas tokiais svarbiais apdovanojimais, kaip Oskaru už gyvenimo pasiekimus ir „Légion d'honneur“ ir yra laikomas vienu iškiliausių kino režisierių japoniško kino istorijoje.

Kurosavai talentingo japonų kino režisieriaus reputaciją pelnė 1948 m. režisuotas vaidybinis filmas „Girtas angelas“. Juostoje vieną pagrindinių vaidmenų vaidino tuomet dar nežinomas aktorius Toširas Mifunė. Vėliau Kurosava ir Mifunė bendradarbiavo penkiolikoje filmų.

Tačiau tarptautiniu mastu Akirą Kurosavą išgarsino filmas „Rašomonas“[3], netikėtai laimėjęs Auksinį liūtą 1951 metų Venecijos kino festivalyje. Šis pripažinimas taipogi atvėrė japonų kinui duris į Vakarų kino pramonę ir padėjo tarptautiniu mastu išgarsėti ir kitiems japonų kino režisieriams. XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiais Akira Kurosava režisuodavo vidutiniškai vieną filmą per metus. Tarp jų žymiausi – „Gyventi“ (1952 m.), „Septyni samurajai“ (1954 m.) ir „Yojimbo“ (1961 m.). Po to režisieriaus apsukos sulėtėjo, tačiau buvo sukurtos dar dvi tarptautinį pripažinimą pelniusios kino juostos – „Kagemušia“ (1980 m.) ir „Nesantaika“ (1985 m.).

Asmeninis gyvenimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akira Kurosava gimė 1910 m. kovo 23 d.[4] Tokijaus Šinagavos Omorio priemiestyje Isamu (1864–1948) ir Šimos (1870–1952) Kurosavų šeimoje. Tėvas buvo kilęs iš Akitos samurajų giminės ir dirbo direktoriumi fizinio rengimo vidurinėje mokykloje, valdomoje Japonijos kariuomenės, motina – Osakos pirklių giminės.[5] Jis buvo jauniausias tarp aštuonių vaikų, augusių šeimoje. Vienas brolis mirė Akirai dar negimus, o viena iš keturių seserų mirė nuo netikėtos ligos, kai jam buvo dešimt metų. Užaugo penki vaikai.[5][6] Edukaciniais sumetimais Isamu savo vaikus mėgo vestis į kiną žiūrėti tuo metu Japonijoje populiaraus vesterno stiliaus filmų. Pirmus savo filmus Akira žiūrėjo dar šešerių.[7]

Pradinėje mokykloje Akira buvo pastebėtas dėl talento piešimui. Pradinėje mokykloje didelę įtaką padarė mokytojas ponas Tačikava, išugdęs Akirai meilę piešimui ir vėliau pačiam švietimui.[8] Šiuo laikotarpiu Akira taip pat mokėsi kaligrafijos ir kendo.[9] Taipogi stiprią įtaką Kurosavai darė jo vyresnysis brolis Heigo (1906–1933), protingas ir gabus vaikinas, laimėjęs kelis akademinius konkursus. Vėliau Akira filmuose papasakojo apie svarbią patirtį, kai 1923 m. po „Didžiojo Kanto“ žemės drebėjimo, nusinešusio 100 000 žmonių gyvybių, jis ir jo brolis Heigo vaikščiojo po nusiaubtą miestą. Negalėdamas žiūrėti į siaubingus vaizdus gatvėse jis nusisuko, bet brolio buvo paragintas taip nedaryti – tik matymas galėjo nugalėti baimės jausmą. Nors Heigo buvo pavyzdinis mokinys, neišlaikė egzaminų į vieną geriausių Tokijo gimnazijų, dėl ko užsisklendė ir daug laiko praleido skaitydamas užsienio literatūrą.[6]

XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Heigo ėmė dirbti nebyliojo kino įgarsintoju Tokijo teatruose, rodančiuose užsienio filmuose ir greitai užsitarnavo gerą vardą. Kartu su broliu gyventi persikėlė ir Akira, tuo metu svajojęs tapti tapytoju.[10] Jų ryšys tapo labai artimas.[11] Brolio paskatintas Akira žiūrėdavo daug filmų, taip pat teatro ir cirko pasirodymų,[12] ėmė tapyti paveikslus kairuoliškai Proletarų menininkų lygai. Tačiau iš savo meno neišgyveno ir galop nusivylė savo darbu proletarų judėjime, kuris „neįgyvendintas politines idėjas perkeldavo tiesiai į drobes“ ir entuziazmą tapyti prarado.[13]

Atsiradus vis daugiau garsinio kino juostų Heigo ėmė trūkti darbo ir Akira grįžo gyventi pas tėvus. 1933 m. liepą jo brolis Heigo nusižudė. Apie neišblėsusį netekties skausmą Akira Kurosava vėliau rašė savo autobiografijoje „Kažkas panašaus į autobiografiją“ jau praėjus beveik pusšimčiui metų.[14]. Po keturių mėnesių mirė vyriausiasis brolis, palikdamas Akirą vienintelį gyvą sūnų iš keturių.[11][14]

Garsėjo kaip išlaidus gurmanas, dažnai lepinęs įvairiais delikatesais ir savo filmavimo komandą.

Karjera ir kūryba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1930 m. Akira Kurosava atsiliepė į laikraštyje rastą skelbimą ir ėmė dirbti režisieriaus Kadžiro Jamamoto asistentu. Darbas jam patiko, penkerius metus Kurosava nuosekliai rašė scenarijus ir pats režisavo Kadžiro Jamamoto filmus (prie šio komandos prisijungė 1936 m. vasarį).[15][16]

1943 m. Akira Kurosava debiutavo filmu „Legenda apie didįjį dziudo meistrą“, kuriame du kovos meno meistrai kaunasi iki vieno iš jų mirties. Po šio filmo imta kalbėti apie talentingąjį jauną režisierių ir daug žadančią ateitį. Vis dėlto cenzoriai iš pradinės versijos iškirpo 18 minučių. Didžioji dalis iškirptų kadrų laikomi dingę.[17][18]

Po debiuto Akirą atidžiai ėmė stebėti ir kontroliuoti Japonijos vyriausybė, reikalaudama, kad filmų temos būtų „labiau nacionalistinės“. Todėl kitame filme „Gražiausias“, pasirodžiusiame 1944 m., juntama propaganda – pasakojama apie moterį, dirbančią kariniame fabrike. Taip pat ir 1945 m. sukurtame antiamerikietiškame filme „Legenda apie didįjį dziudo meistrą: 2 dalis“. Filmuodamas filmą Gražiausias Akira Kurosava susipažino su būsima žmona Joko Jaguči. Pradžioje Joko Jaguči buvo paskirta besifilmuojančių aktorių atstove teikiant reikalavimus ir skundus režisieriui. Susituokė 1945 m. gegužės 21 d., būsimai žmonai jau būnant dvejus mėnesius nėščiai. Joko niekuomet nesugrįžo į aktorystę; pora išgyveno kartu iki Joko mirties 1985 metais.[19][20] Susilaukė dviejų vaikų, kurie abu pergyveno tėvus Šablonas:As of. Sūnus Hisao gimė 1945 m. gruodžio 20 d. Jis tapo vieno paskutinių savo tėvo projektų prodiuseriu. Dukra Kadzuko, gimusi 1954 m. balandžio 29 d., tapo kostiumų dizainere.[21]

Savo pirmajame pokario filme „Nesigailėk jaunystės“, išleistame 1946 metais ir įkvėptame istorijos apie teisės profesoriaus Takigavos atleidimą iš pareigų dėl politinių pažiūrų 1933 metais, Akira Kurosava kritikavo prieškarinį Japonijos režimą. Pagrindinė filmo herojė yra dėl politinių pažiūrų iš universiteto pareigš atleisto kairiųjų pažiūrų akademiko žmona, gimusi pasiturinčioje šeimoje (vaidino Secuko Hara). Teigiamai vaizduojama pagrindinė veikėja moteris yra nebūdinga kitoms Akiros Kurosavos kino juostoms. Originalus scenarijus buvo ženkliai pakeistas ir dėl prieštaringos temos bei tai, kad pagrindinė veikėja moteris, padalino kritikus į dvi stovyklas. Nepaisant to, filmas susilaukė sėkmės.[22]

1948 metais sukurtame filme „Girtas angelas“ Akira Kurosava pirmą kartą bendradarbiavo su Toširu Mifune, kuris vėlesniuose darbuose tapo mėgstamiausiu režisieriaus pagrindinių vaidmenų aktoriumi. Tai pirmasis filmas, kuriame jaučiamas ekspresyvus Akiros Kurosavos stilius. Pats režisierius prasitarė, kad tai buvo pirmasis darbas, kuriame jis atrado save.

1951 m. pasirodęs filmas „Rasiomonas“ ne tik išgarsino Akirą Kurosavą užsienyje, bet ir supažindino pasaulį su Japonijos kinu. Pagrindinė filmo mintis – tiesos reliatyvumas: pasakojamos trys skirtingos vieno įvykio veikėjų versijos. Miške susitinka sutuoktinių pora ir plėšikas, susitikimas baigiasi vyro mirtimi. „Rasiomone“ Akira Kurosava panaudojo ilgus, dažnai subjektyvios kameros vaizdus, kompozicijos gelmę ir precizišką montažą, o pasakojimo struktūra metė iššūkį nusistovėjusiam pasakojimo būdui kine. Taip pat filme galima įžvelgti visus bruožus būdingus vėlesnei režisieriaus kūrybai: humanizmą, pagarbą gamtai bei jos galybei, meistrišką stilių ir technikos naudojimą. Be kitų apdovanojimų „Rasiomonas“ pelnė Oskarą už geriausią filmą užsienio kalba ir Venecijos filmų festivalio Auksinį liūtą.

Po 1952 metais sukurtos dramos „Ikiru“ apie nepagydoma liga susirgusį Tokijo biurokratą ir gyvenimo prasmės ieškojimą paskutiniais gyvenimo metais, Akira Kurosava pastatė „Septynis samurajus“, kūrinį dažnai vadinamą istorinio filmo šedevru ir patenkančiu į įvairius visų laikų geriausių filmų sąrašus. Įstabiam reginiui sukurti Kurosava ypatingai ir savitai panaudojo techniką ir sukūrė sudėtingai judančios kameros ir specialaus montažo strategiją. Svarbioje paskutinėje mūšio tarp samurajų ir banditų scenoje Akira Kurosava naudojo didelę ryškumo zoną, dramatiškus rakursus, stambius planus, skirtingus garso bei vaizdo greičius, taip sukurdamas nepamirštamą įspūdį. „Septyni samurajai“ 1960 metais buvo perstatyti Holivude kaip „Šaunusis septynetas“ (režisierius John Sturges). 1961 metais pasirodė to paties žanro filmas „Asmens sargybinis“ (kitaip „Yojimbo“), kuris smarkiai paveikė Sergio Leone vesternus. Po 1965 m. filmo „Raudonbarzdis“, išvargintas kritikos tėvynėje, siekdamas didesnės kūrybinės laisvės ir atsakydamas į daugybę pasiūlymų iš užsienio, Akira Kurosava išvyko į JAV.[3] Bandymai įsitvirtinti JAV nebuvo sėkmingi. Pirmas amerikietiškas Kurosavos scenarijus „Traukinys-bėglys“ (angl. Runaway Train) buvo realizuotas tik 1985 m. rusų emigranto režisieriaus Andrejaus Končialovskio. Holivudas nesusidomėjo ir Akiros Kurosawos projektu „Pati sunkiausia diena“.[3] Galop Akirai Kurosavai buvo patikėta juosta apie Perl Harboro ataką „Tora! Tora! Tora!“, kurioje turėjo būti atskleistas tiek amerikiečių, tiek japonų požiūris į įvykius. Filmas galop buvo išleistas 1970 m. ir buvo sutiktas šaltai žiūrovų JAV. Pats Kurosava nuo projekto buvo nušalintas dar 1968 m. gruodį dėl protinio išsekimo, „Fox Studios“ įvardinant tai kaip neurasteniją.[23]

1980 metais sukurtas paskutinis filmas apie samurajus „Kagemuša: kario šešėlis“, kuris buvo gausiai apdovanotas įvairiuose festivaliuose.

Taip pat Akira Kurosava gerai žinomas kaip literatūrinių ekranizacijų meistras – vaizdinėmis metaforomis jis puikiai atkūrė Dostojevskio „Idioto“ atmosferą 1951 metais pasirodžiusiame filme „Idiotas“. Puiki aktorių vaidyba, veikėjų charakterių gelmė ir teatrališkumas atskleidė režisieriaus talentą sudėtingai ir intelektualiai kūrybai, kurią jis puikiai plėtojo Gorkio „Dugne“ (1957 m.) ir Šekspyro „Makbeto“ („Kruvinas sostas“ 1957 m.), „Hamleto“ („Sukčiai miega geriau“ 1960 m.) ir „Karaliaus Lyro“ („Nesantaika“ 1985 m.) ekranizacijose.

Nepamirštamas, 1975 metais Akiros Kurosavos Tarybų Sąjungoje sukurtas, gražus ir jausmingas „Dersu Uzala“, laimėjęs Oskarą kaip Geriausias filmas užsienio kalba. Taip pat šis kūrinys turėjo svarbią reikšmę režisieriaus gyvenime. Po 1965 m. pasirodžiusio „Raudonbarzdžio“ prasidėjo sunkus Kurosavos gyvenimo periodas: buvo sustabdyti vienas kitą daug metų sekę projektai, o pirmasis po penkerių metų pasirodęs filmas „Dundant tramvajaus ratams“ nesusilaukė finansinės sėkmės. Prislėgtas šių įvykių Akira Kurosava susirgo depresija ir bandė nusižudyti. Tačiau „Dersu Uzala“ sugrąžino pasitikėjimą ir susilaukė kritikų bei pasaulio pripažinimo.

1982 metais Kurosava išleido atsiminimų knygą pavadinimu „Kažkas panašaus į autobiografiją“.

Stilius, pagrindinės temos ir palikimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kurosavos režisuoti filmai buvo tiek pat stipriai paveikti Vakarų kino, kiek ir nuo jo stipriai besiskiriantys. Akira Kurosava įsitraukdavo į visus filmo kūrybos aspektus.[24]

Dar pirmuosiuose savo filmuose („Dziudo istorija“) jaunas režisierius į japoniškus siužetus integruodavo amerikietiškus vesterno ar europietiškus (prancūzų „poetinio realizmo“, italų neorealizmo) motyvus.[3]

Kurosava padarė įtaką daug garsių pasaulio kino režisierių. Tarp jų – Ingmarui Bergmanui (ypač jo juostai „Šaltinis“)[25], Federikui Feliniui[26], Satjadžitui Rėjui[27], Romanui Polianskiui[28], Bernardui Bertolučiui[29], Andrejui Tarkovskiui,[30], Sidnėjui Liumetui, [31] Verneriui Hercogui.[32]

Vis dėlto režisierius buvo susilaukęs ir kritikos. Vienas iš paskutinių Kurosavos filmų, „Rapsodija rugpjūtį“ buvo kritikuojamas dėl scenos, kur Nagasakio bombardavimą išgyvenusios japonės atsiprašo pusiau japonas, pusiau amerikietis sūnėnas už miesto sugriovimą karo metu ir kad filme nė neužsimenama apie Perl Harboro ataką ar Japonijos karo nusikaltimus Kinijoje.[33] Į tai Kanų filmų festivalio spaudos konferencijoje pats režisierius sureagavo neigdamas kaltinimus, esą bandęs menkinti karo meto Japonijos vyriausybės atsakomybę, pasakęs: „Mes, japonai, taip pat buvome Japonijos militarizmo aukos“ ir pabrėžė, kad filmo esmė buvo ne kaltės ar atsakomybės ieškojimas, tačiau karo, ypatingai atominės bombos, baisumai, dėl kurios viskas galėjo užsibaigti. "[34] Daug kritikų kritikavo Kurosavos kūrybą dėl moterų personažų vaizdavimo (pats Kurosava pripažino, kad sutinkąs, jog visos moterys jo filmuose „žinoma, ganėtinai keistos“).[35] Joan Mellen giria režiserių už Jukijės, pagrindinės kino juostos „Nesigailiu jaunystės“ veikėjos, pabrėždama, kad „jos veidas įkūnija visa tą potencialą japonų moterų, kurios taip dažnai, visus tuos ilgus šimtmečius buvo prarastos ir nematomos“.[36] Tačiau apie vieną pagrindinių moterų veikėjų „Rašomone“, Masago, Mellen komentuoja taip: „Nė vienoje iš versijų moteriai nesuteikta savigarba, orumas ir dvasinė vertė“ ir priduria, kad Masago kūrėjas pateikia tik vieną „kalės-madonos“ dichotomijos pusę.[37]

Akira Kurosava taipogi japonų kolegų buvo kaltinamas dėl arogancijos bei elgesio su filmavimo komanda.[38]

Apdovanojimai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš viso Akira Kurosava ir jo filmai buvo nominuoti 77 įvairiems apdovanojimams, iš kurių 60 laimėjo. Apačioje pateikiamas svarbiausių apdovanojimų sąrašas:[39]

Filmografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dokumentiniai filmai apie Kurosavą

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie Akirą Kurosavą kaip talentingą režisierių yra sukurta daug trumpametražių ir pilnametražių dokumentinių filmų. Pirmasis, „AK“, buvo sukurtas prancūzų režisieriaus Kriso Markerio Kurosavai darbuojantis su filmu „Nesantaika“. Filme atskleista, režisieriaus manymu, uždara, tačiau mandagi asmenybė, tačiau ne pats juostos kūrimas. Fimas buvo parodytas per 1985 metų Kanų kino festivalį.[40][41] Likusios dokumentinės juostos apie Kurosavos gyvenimą ir kūrybą išleistos jau po paties režisieriaus mirties:

  • „Kurosava: Paskutinysis imperatorius“ (angl. Kurosawa: The Last Emperor, rež. Aleksas Koksas, 1999 m.)[42]
  • „Akiros Kurosavos žinutė: gražiems filmams“ (angl. A Message from Akira Kurosawa: For Beautiful Movies, rež. Hisao Kurosava, 2000 m.)[43]
  • „Kurosava“ (angl. Kurosawa, rež. Adamas Lovas, 2001)[44]
  • „Akira Kurosava: nuostabu kurti“ (angl. Akira Kurosawa: It Is Wonderful to Create, rež. Toho Masterworks, 2002 m.)[43]
  • „Akira Kurosava: epiškas ir asmeniškas“ (angl. Akira Kurosawa: The Epic and the Intimate, 2010 m.)[45]
  • „Kurosavos kelias“ (pranc. Kurosawa, la voie, rež. Katerin Kadu, 2011 m.)[46]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ https://www.nytimes.com/1998/09/07/movies/akira-kurosawa-film-director-is-dead-at-88.html
  2. ↑ Rūta Birštunaitė. Kurosava Akira (Akira Kurosawa). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 314 psl.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Gediminas Jankauskas. Japonų kino imperatorius Akira Kurosawa: vėlyvas derlius (LRT.lt)
  4. ↑ San Juan 2018, p. 11
  5. ↑ 5,0 5,1 Galbraith, pp. 14–15
  6. ↑ 6,0 6,1 Kurosawa 1983, p. 17
  7. ↑ Kurosawa 1983, pp. 5–7
  8. ↑ Kurosawa 1983, pp. 12–13
  9. ↑ Galbraith, p. 16
  10. ↑ Kurosawa 1983, pp. 70–71
  11. ↑ 11,0 11,1 Galbraith, p. 19
  12. ↑ Kurosawa 1983, pp. 72–74, 82
  13. ↑ Kurosawa 1983, p. 77
  14. ↑ 14,0 14,1 Kurosawa 1983, p. 84
  15. ↑ Kurosawa 1983, pp. 89–93
  16. ↑ Galbraith, p. 25
  17. ↑ Galbraith, pp. 43, 45–46
  18. ↑ Kurosawa 1983, pp. 124–128, 130–131
  19. ↑ Kurosawa 1983, pp. 137–139
  20. ↑ Galbraith, pp. 55–57
  21. ↑ Galbraith, pp. 64, 191
  22. ↑ Galbraith, pp. 70–79; Richie 1999, p. 37; Kurosawa 1983, p. 150; Yoshimoto, pp. 114–134
  23. ↑ Hiroshi Tasogawa. All the Emperor’s Men, Hardcover: 337 pp Leidėjas: Applause; 1 edition (2012). ISBN 1-55783-850-X. 255 psl.
  24. ↑ Kurosawa 2008, 131 psl., perspausdinta iš interviu su Džonu Pauersu savaitraštyje „L.A. Weekly“, 1986 m. balandžio 4 d., 45–47 puslapiai
  25. ↑ Sano, Frank (1986). The Passion of Ingmar Bergman. Duke University Press. p. 241. ISBN 978-0-8223-0586-6. Nuoroda tikrinta June 9, 2017.
  26. ↑ Fellini, p. 49
  27. ↑ Ray, p. 180
  28. ↑ Morrison, p. 160
  29. ↑ Kurosawa: The Last Emperor, Bernardo Bertolucci interview
  30. ↑ Lasica, Tom. „Tarkovsky's Choice“. Nostalghia.com. Nuoroda tikrinta 2017 m. birželio 10 d.
  31. ↑ „Let's Talk About the Master – An Ode to Akira Kurosawa“. The Student. 2015 m. lapkričio 10 d. Suarchyvuotas originalas 2021-11-22. Nuoroda tikrinta 2022-04-06.
  32. ↑ Cronin, Paul (2014). Werner Herzog – A Guide for the Perplexed: Conversations with Paul Cronin (Revised leid.). Faber & Faber. ISBN 978-0-571-25977-9.
  33. ↑ Canby, Vincent (1991-12-20). „Review/Film; Kurosawa, Small in Scale and Blunt“. nytimes.com. Nuoroda tikrinta 2010-06-28.
  34. ↑ Canby,Vincent (1991-05-19). „Movie Review – Rhapsody in August (1991) – Madonna and the Master at Cannes“. nytimes.com. Nuoroda tikrinta 2010-06-28.
  35. ↑ Richie 1999, p. 40
  36. ↑ Mellen 1976, p. 46
  37. ↑ Mellen 1976, p. 47
  38. ↑ Yoshimoto, p. 379
  39. ↑ http://www.imdb.com/name/nm0000041/awards
  40. ↑ „A.K.“. festival-cannes.com. Nuoroda tikrinta 2009 m. birželio 28 d.
  41. ↑ Kehr, Dave. „A.K.“. Chicago Reader. Nuoroda tikrinta 2017 m. birželio 24 d.
  42. ↑ Kurosawa, Kasuko. „Kurosawa – The Last Emperor“ (Interview). Suarchyvuotas originalas 2007 m. lapkričio 13 d. Nuoroda tikrinta 2017 m. birželio 24 d.
  43. ↑ 43,0 43,1 Maunula, Vili (2015 m. lapkričio 16 d). „Documentaries on Akira Kurosawa“. Akira Kurosawa info. Nuoroda tikrinta 2018 m. birželio 30 d.
  44. ↑ WH. „Kurosawa“. Time Out. London. Nuoroda tikrinta 2017 m. birželio 24 d.
  45. ↑ „Ran (Blu-ray)“. Oldies.com. Nuoroda tikrinta 2017 m. birželio 24 d.
  46. ↑ „Akira Kurosawa's Dreams“. Criterion Collection. Nuoroda tikrinta 2017 m. birželio 21 d.

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Akira_Kurosava&oldid=7392154"