Helenistinė filosofija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Helenistinė filosofija – vakarų filosofijos periodas išsivystęs helenistinėje civilizacijoje, prasidėjęs Aristoteliu ir pasibaigęs neoplatonizmu.

Helenistinėje filosofijoje išskiriamos dvi pagrindinės mokyklos stoicizmas ir epikūrizmas, kuriems būdingas etikos sureikšminimas.

Helenistinės filosofijos srovės

Platonizmas

Platonizmas – filosofija kilusi nuo Platono ir jo mokyklos pasekėjų. Pagrindinė Formų teorijos idėja buvo tokia: yra visaapimantys, idealūs objektų archetipai, kurių netobulos kopijos yra realiame pasaulyje. Aukščiausia forma buvo Gėrio forma, Dievas, būties šaltinis, kurį svarbu pažinti. III amžiuje prieš mūsų erą Arcesilajas prijungė filosofinį skepticizmą, kuris tapo centriniu mokyklos aspektu iki 90 m. pr. m. e., kai Antiochas Askalonietis pridėjo stoicizmo elementus, atmesdamas skepticizmą. III amžiuje į filosofiją įtraukus orientuotą misticizmą platonizmas evoliucionavo į neoplatonizmą.

Peripateticizmas

Peripatetizmu vadinama srovė, kurią išlaikė ir vystė Aristotelio pasekėjai. Jie nagrinėjo pamatinius pasaulio dalykus. Gyvenimo tikslas – laimė, kuri kyla iš dorų veiksmų, laikantis pusiausvyroje tarp dviejų ekstremumų - per mažai ir per daug.

Teofrastas (371–287 m. pr. m. e.)
Strato iš Lampsako (335–269 m. pr. m. e.)
Aleksandras iš Afrodizijo (apie 200 m.)

Cinizmas

Cinikai – asketiška filosofų grupė, kurios pradininku laikomas Antistenas IV amžiuje pr. m. e., veikusi iki V amžiaus. Jie tikėjo, kad kiekvienas turi gyventi dorai su gamta. Tai reiškia, atmesti visus tradicinius troškimus: turto, valdžios, sveikatos ir šlovės, ir gyventi laisvai nuo troškimų.

Antistenas (445–365 m. pr. m. e.)
Diogenas iš Sinopės (412–323 m. pr. m. e.)
Kratas iš Tėbų (365–285 m. pr. m. e.)
Menipas (apie 275 m. pr. m. e.)
Demetrijus (10-80 m.)

Kirenaicizmas

Kirenaicistai buvo ultrahedonistinė filosofijos mokykla, įkurta IV amžiuje pr. m. e. Jos įkūrėjas – Aristipas iš Kirenės. Jie manė, kad malonumas yra didžiausias gėris, ypač toks, kuris greitai pasiekiamas. Mokyklą vėliau pakeitė santūresnė Epikūrizmo doktrina.

Aristipas iš Kirenės (435–360 m. pr. m. e.)

Epikūrizmas

Epikūrizmą III amžiuje pr. m. e. įkūrė Epikūras. Jie manė, kad visatą valdo atsitiktinumas, ir jos visiškai neįtakoja dievai. Pagal ją skausmo nebuvimas – didžiausias malonumas, jie palaikė paprastą gyvenimo būdą. Epikūrizmas oponavo stoicizmui iki pat III amžiaus, kai nebeliko šios mokyklos pasekėjų.

Epikūras (341–270 m. pr. m. e.)
Metrodoras iš Lampsako (331–278 m. pr. m. e.)
Zenonas iš Sidono (1 a. pr. m. e.)
Filodemas (110–40 m. pr. m. e.)
Lukretijus (99–55 m. pr. m. e.)

Stoicizmas

Stoicizmą III a. pr. m. e. įkūrė Zenonas Kitijietis. Jis rėmėsi etinėmis cinikų idėjomis, mokė, kad gyvenimo tikslas yra gyventi kartu su gamta. Jis buvo už tai, kad būtų nugalimos destruktyvios emocijos ir laikomasi savikontrolės. Ji buvo sėkmingiausia mokykla iki III amžiaus, kai nebeliko jos filosofų pasekėjų.

Zenonas Kitijietis (333–263 m. pr. m. e.)
Kleantas (331–232 m. pr. m. e.)
Chrisipas (280–207 m. pr. m. e.)
Panaetijus (185–110 m. pr. m. e.)
Posidonijus (135–51 m. pr. m. e.)
Epiktetas (55-135 m.)

Pironizmas

Pironizmas arba Pironistų skepticizmas – skeptikų mokykla, kuriai III a. pr. m. e. davė pradžią Piro, vėliau I amžiuje pr. m. e. juo pasekė Aenesidemas. Ji propagavo ramų protą (ramybę), t. y., kad turi būti susilaikoma nuo sprendimo apie tai, kas iš tiesų nėra žinoma.

Eklekticizmas

Eklekticizmas – filosofijos sistema, pagal kurią priimamas kelių egzistuojančių doktrinų rinkinys, kurios laikomos pagrįsčiausiomis.

Ciceronas (106–43 m. pr. m. e.)

Helenistinis judaizmas

Helenistinis judaizmas mėgintas plėtoti apjungus žydų religines tradicijas ir helenistinę kultūrą bei kalbą.
Filonas Aleksandrietis (30 m. pr. m. e. – 45 m.)

Neopitagorizmas

Neopitagorizmas – I–II amžiaus mokykla, kuria buvo prikeltos pitagorizmo doktrinos. Ja mėginta į graikų filosofiją įtraukti religinius elementus, garbinti dievą gyvenant asketiškai, ignoruoti kūniškus malonumus ir juslinius impulsus, gryninti sielą.

Apolonijus iš Tianos (40-120 m.)
Numenijus iš Apamėjos (II a.)

Helenistinė krikščionybė

2 a. pabaigoje buvo mėginta sujungti krikščionybę ir graikų filosofiją, naudojant platonizmo ir naujai atsiradusio neoplatonizmo elementus ir krikščionybės filosofinį pamatą.

Klementas Aleksandrietis (150–215 m.)
Origenas (185–254 m.)
Šv. Augustinas (354–430 m.)

Neoplatonizmas

Neoplatonizmas – religinės ir mistinės filosofijos mokykla, kurią III amžiuje įkūrė Plotinas. Ji rėmėsi Platono ir jo pasekėjų mokymais. Jie teigė egzistuojant Vienam arba Gėriui, visų dalykų šaltiniui. Gyvenant dorai ir medituojant siela sugeba susijungti su Vienu, kas yra tikrojo žmogiškosios būties funkcija. Ji buvo pagrindinė krikščionybės varžovė iki VI amžiaus.

Plotinas (205–270 m.)
Porfirijas (233–309 m.)
Jamblichas iš Chalkidės (245–325 m.)