Budizmas

Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama (apie 560–480 m. pr. m. e.), gavęs Budos (Buddha sanskrito kalba reiškia „atbudęs, praregėjęs, nušvitęs“) vardą. Tai istorinis (pagal kai kuriuos šaltinius – pusiau legendinis) indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos.

Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, kad žmogus pats kuria savo likimą. Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno asmens garbinimo – žmogaus ar dievo. Budizmo esmė – tikėjimas, kad atbusti, arba nušvisti, gali bet kuris žmogus, kuris vis besikartojančių atgimimų (Samsara) tėkmėje vadovausis Budos pavyzdžiu bei mokymu ir remsis savo asmeninėmis pastangomis. Budistų tikslas – atbusti pačiam ir padėti išsigelbėti iš skausmingų atgimimų visoms kitoms būtybėms; galutinis atbudimo (nušvitimo) tikslas – nirvana.

Doktrinos pagrindas

Budos statula Honkongo mieste, Kinijoje.

Buda, atsakydamas į tuo metu vos ne pagrindinį klausimą Indijos pasaulėžiūrų sistemoje apie tai, kaip esybės įsisuka į būties ratą ir ar yra galimybių iš jo ištrūkti, paskelbė Keturias tauriąsias tiesas, jo mokymo pagrindą ir šerdį, kurias jis įsisąmonino atbudimo metu. Gyvenimas, pasak Budos įžvalgos, yra laikinas (skr. anitya), neturi savasties (skr. anātman) ir yra sklidinas nepasitenkinimo (skr. duḥkha). Žmogus priėmęs domėn šiuos tris būties požymius įžengia į budistinį kelią. Būtyje vyrauja kentėjimas, nes jį lemia laikinumo gimdomi troškimai ir neišmanymas. Pašalinus šituos veiksnius galima išsilaisvinti iš samsaros. Būtybių įsisukimas į būties ratą budizme aiškinamas dvylikanare Sąlygotosios kilmės grandine, o ištrūkimas iš šio rato prilygsta įžengimui į nirvaną. Juk ištrūkti galima vien asmeninėmis pastangomis, žengiant Tauriuoju aštuonialypiu keliu, kuris iš tikrųjų yra ėjimas dvylikanare Sąlygotosios kilmės grandine atgal.

Taigi galima apibendrinti, kad budizmo kelio gairės yra: Keturios tauriosios tiesos, nesavastingumas (skr. anātman) ir Taurusis aštuonialypis kelias, kurį sudaro šyla (skr. śīla), t. y. pratybos ugdančios drausmę ir dorovę, dhjana (skr. dhyāna), arba meditacija, bei pradžnia (skr. prajñā), arba išmintis ir įžvalga.

Budizmo mokymo pagrindų raštai yra surinkti į Tripitaką. Budistų bendruomenę – sanghą sudaro vienuoliai (skr. bhikṣu), vienuolės (skr. bhikṣunī) ir pasauliečiai (skr. upāsaka) bei pasaulietės (skr. upāsikā).

Sąlygotoji kilmė

Mahabodhio šventykla. Šioje vietoje po Bodhio medžiu, Buda pasiekė prašviesėjimą

(skr. pratītya – samutpāda, pali: paţicca samuppāda, tibet. rten cing 'brel bar 'byung ba)

Sąlygotoji kilmė, dar gali būti vadinama (bendrai) priklausomu (su)kūrimu, aiškina budizmo principą apie visuotinį sąlygotumą, reliatyvumą ir tarpusavio priklausomybę. Iš tiesų Sąlygotoji kilmė yra įžvalga į pačią visatos prigimtį, kurią kaip tik ir patyrė Buda atbusdamas. Tada, galima sakyti, jis kaip tik ir atsivėrė sąlygotosios kilmės tiesai, įžvelgė ją.

Bendroji sąlygotosios kilmės tiesos loginė sandara yra tokia:

• Esant šiai sąlygai, kyla (atsiranda) tai. Nesant šios sąlygos, tai nekyla (neatsiranda). Visą būtį ir gyvenimo tąsą, visą gyvenimo atsiradimą ir pasibaigimą budizme aiškina dvylikos pakopų sąlygotosios kilmės grandinė, kurioje kiekviena grandis yra viena kitos sąlygota ir kartu viena kitą sąlygojanti:

1. Neišmanymas sąlygoja valingus veiksmus arba karminius darinius.
2. Valingi veiksmai sąlygoja sąmoningumą.
3. Sąmoningumas sąlygoja proto ir fizinius reiškinius.
4. Proto ir fiziniai reiškiniai sąlygoja šešis gebėjimus (t. y. penkis fizinius jutimo organus ir protą).
5. Šeši gebėjimai sąlygoja (jutiminį ir mintinį) sąlytį.
6. (Jutiminis ir mintinis) sąlytis sąlygoja jutimus.
7. Jutimai sąlygoja norą (troškimą).
8. Noras (troškimas) sąlygoja įsikibimą (prisirišimą).
9. Įsikibimas sąlygoja tapsmą.
10. Tapsmas sąlygoja gimimą.
11. Gimimas sąlygoja nyksmą, mirtį, sielvartavimą, skausmą ir t. t..

Taip ratas užsidaro.

Sąlygotosios kilmės esmė – natūralus dėsnis, pagal kurį visi reiškiniai kyla priklausomai nuo savųjų priežasčių, susijusių su jų individualia būkle bei padėtimi. Tai tiesa, kuri teigia, kad niekas neatsiranda be priežasties, kad niekas nėra sukurta iš nesąlygotos priežasties, kad niekas nėra sukurta nepriklausomo kūrėjo. Viskas atsiranda išimtinai tik dėka ir priklausomai nuo priežasčių ir sąlygų sutapimo. Joms nesutapus tai greičiausia nebūtų galėję rastis.

Nesavastingumas

Budistų vienuoliai. Indonezija

Nesavastingumas (skr. anātman, pali anatta) reiškia, kad tai, kas yra kaip individas, neturi jokios savasties, jokio „aš“ kaip nekintančios, amžinos, vientisos ir nepriklausomos substancijos. Tai pamatinė budizmo tiesa. Taigi budizme savastis, arba ego, yra išimtinai tiktai praeinanti ir kintanti (todėl linkusi kentėti) empirinė individualybė, kurią sudaro penkios sudedamosios dalys, vadinamosios skandhos.

Theravadoje (hinajanoje) nesavastingumo nagrinėjimas apsiriboja asmens savianalize; mahajanoje nagrinėjamos visos priklausomai atsirandančios dharmos, o pati laisvė nuo savasties (skr. svabhāva) čia vadinama šūnijata (skr. šūnyatā), arba tuštuma, niekuma.

Keturios tauriosios tiesos

(skr. ārya - satya; pali ariya – sacca)

1. Tiesa apie kančią (skr. duḥkha; pali dukkha): visa būtis yra kančia;
2. Tiesa apie kančios atsiradimą (skr. samudāya; pali samudaya): kančia turi priežastį;
3. Tiesa apie kančios įveikimą (skr., pali nirodha): kančią galima įveikti;
4. Tiesa apie kelią vedantį iš kančios (skr. mārga; pali magga): yra kelias vedantis iš kančios – Taurusis aštuonialypis kelias.

Taurusis aštuonialypis kelias

(skr. aṣṭangika - mārga, pali atthangika – magga)

1. Tobulos pažiūros (teisingas Keturių tauriųjų tiesų ir būties nesavastingumo supratimas);
2. Tobulas nusiteikimas (arba teisingas ketinimas, teisingas ryžtas);
3. Tobulas kalbėjimas (susilaikymas nuo melo, šmeižto, apkalbų);
4. Tobulas elgesys (susilaikimas nuo elgesio besikertančio su šyla);
5. Tobulas pragyvenimo šaltinis (susilaikymas nuo darbų, kurie kenkia kitoms gyvoms būtybėms);
6. Tobulos pastangos (priešinimasis viskam, kas kuria nesveiką karmą, ir puoselėjimas to, kas kuria sveiką karmą);
7. Tobulas budrumas (nuolatinis kūno, jausmų, mąstymo ir minčių objektų budrumas);
8. Tobulas susitelkimas (sąmonės nedrumsčia jokie veiksniai).

Taurųjį aštuonialypį kelią galima suskirstyti į tris dalis:

• Išmintis – 1, 2 gijos;
• Dora – 3, 4, 5 gijos;
• Susikaupimas – 6, 7, 8 gijos.

Budizmo istorija

Budos statula Afganistane

Budizmo istorija yra labai daugialypė ir sudėtinga. Skirtingai nuo, pvz., krikščionybės, čia nebuvo vieningo centro ir centrinės institucijos, todėl kiekvienoje šalyje budizmas vystėsi skirtingomis kryptimis, maišydamasis su vietiniais tikėjimais ir papročiais.

Istorinė budizmo raida Indijoje

Iki XIII a. budizmo tėvynė Indija buvo pagrindinis budizmo filosofijos ir praktikos generatorius, savotiškas šios religijos centras. Netgi pirmaisiais mūsų eros amžiais budizmui pradėjus plisti už Indijos civilizacijos ribų, įvairių šalių vienuoliai nuolat lankydavosi Indijoje arba kviesdavosi iš čia išminčius. Tokiu būdu Indijoje besiformuojančios naujovės buvo nuolat perduodamos į kitas šalis, ir Indijos budizmo istorija turėjo milžinišką reikšmę kitų šalių budizmo istorijai.

Istorinę budizmo raidą Indijoje galima suskirstyti į keturis pagrindinius tarpsnius:

• Nuo VI a. pr. m. e. vidurio iki V a. pr. m. e. vidurio buvo Ankstyvojo budizmo laikotarpis, kuomet mokymą atvėrė ir aiškino patsai Buda. Šio laikotarpio pabaigoje ir vėliau mokymą skleidė tiesioginiai Budos mokiniai.
• Nuo IV a. pr. m. e. iki I m. e. a. skirtingų mokyklų radimasis, kuomet dėl nevienodos mokymo interpretacijos radosi eilė įvairių budizmo mokyklų.
• I a. – VII a. Ketvirtajame budistų susirinkime Kušanų imperijos laikais ima reikštis nauja įtakinga srovė. Jos sekėjai pavadina ją mahajana, „didžiąja važiuokle“, o senąjį budizmą, žiūrėdami į jį kiek iš aukšto, ima vadinti hinajana, t. y. „mažąja važiuokle“. Mahajanos svarbiausiais ideologais buvo Nagardžuna, pradėjęs Madhjamaka (skr. mādhyamaka) mokyklą ir Asanga bei Vasubandhus, pradėjęs Jogačaros (skr. yogācāra) mokyklą.
• Nuo maždaug VII a. Indijos budizme labai didžiulę reikšmę ėmė vaidinti budistiniai universitetai, tarp kurių garsiausias – Nalanda. Čia formavosi naujos koncepcijos, buvo tobulinama filosofija. Maždaug tuo metu gimsta tantrinis budizmas Vadžrajana, įvedamas tantros terminas. Pereinama į evoliucinę susiformavusio budizmo raidą.

Gaudapada, Šankara prisidėjo prie budizmo sunykimo Indijoje. Pastarųjų išplėtota Advaita vedanta doktrina darė įtaka budizmui, tačiau ir pats budizmas smarkiai paveikė hinduizmą. Po XIII a. budizmas Indijoje beveik išnyko. Bet jis jau buvo išplitęs į kitas šalis.

Budizmo plitimas

Budizmo plitimas Ašokos laikais

Nuo pirmųjų mūsų eros amžių budizmas pasiekė ir kitas to meto šalis. Nepaisant to, kad keliaujantys vienuoliai nuolat lankydavosi Indijoje ir parnešdavo naujų idėjų, čia formavosi ir savitos mokyklos bei tradicijos. Vienose šalyse budizmas išlikęs iki dabar, kitose jis buvo užgožtas islamo ir kitų religijų.

Vidurinė Azija

Budizmo istorijoje Vidurinės Azijos budizmas turėjo nepaneigiamą reikšmę, nors dabar šiose vietose įsigalėjęs islamas. Tuometinėse valstybėse Chorezmas, Sogdiana ir Šilko kelio miestuose tikrai buvo išpažįstamas mahajanos budizmas, apie ką liudija to meto freskos ir milžiniškos budų statulos. Čia, veikiant senosioms zoroastrizmo tradicijoms, formavosi budistinio rojaus įvaizdis ir Tyrosios žemės budizmas.

Tolimieji Rytai

Mahajanos plitimas Rytų Azijoje

Kiniją budizmas pasiekė pirmaisiais mūsų eros amžiais. Iš Vidurinės Azijos čia atėjo Tyrosios žemės budizmas, kitos mahajanos mokyklos, apie kurias liudija urvų vienuolynai ir freskos. VI–VII a. Indijoje lankęsi vienuoliai atsivežė jogačiarų idėjas. Indų vienuolis Bodhidharma pradėjo Kinijoje čan (chan, channa) srovės budizmą, kuris Korėjoje išplito kaip sion (čam soen), o Japonijoje – kaip dzenas (zen, zenna). Dar vėliau, vadžrajanos suklestėjimo laikais, Indijoje apsilankę vienuoliai vėlgi atsivežė naujų idėjų, kurių palikimas – mistinės kinų Tendai ir japonų Šingon (Shingon) sektos.

Tibetas ir Centrinė Azija

Tibeto vienuoliai

Pirmi bandymai įdiegti Tibete budizmą iš Kinijos buvo VII a. Tačiau jiems nepavykus, vėliau paplito Vadžrajanos budizmas iš Indijos. Taip susiformavo njingma (nyingma) kryptis. X–XI a. iš Indijos pakviesti vadžrajanos išminčiai dar kartą atgaivino budizmą, ir susikūrė trys naujos kryptys: kagju (kagyu), kadam, sakja (sakya). Tibeto budizmas – gryniausia iki mūsų dienų išlikusi vadžrajanos forma. XIII a. jis išplito ir Mongolijoje.

Pietryčių Azija

Jau pirmaisiais mūsų eros amžiais indų misionieriai skleidė naują religiją šiose šalyse. Iš pradžių čia labai paplito tuo metu pažangi mahajanos šaka, kuri egzistavo kartu su hinduizmu ir vietiniais tikėjimais. XI a. Mianmare, o vėliau kitose šalyse įvyko savotiška reformacija, kurios metu iš Šri Lankos atkeliavo seniausios budizmo šakos atstovė – Theravados mokykla (theravada – „senųjų mokymas“). Šiuo metu beveik visos Pietryčių Azijos šalys išpažįsta būtent ją.

Budizmo šakos

Bodhidharma yra laikomas čan budizmo (iš skr. dhjana) pradininku, kuris galiausiai išsivystė į dzen budizmą.

Trys pagrindinės šių dienų budizmo šakos yra Vadžrajana, Theravada ir Mahajana. Kiti mokslininkai išskiria tik pastarąsias dvi ir Vadžrajana, dzeną bei kitas atšakas priskiria Mahajanos šakai.

• Theravada (anksčiau vadinta Hinajana) arba Mažojo Kelio budizmas („Mažoji važiuoklė“);
• Mahajana arba Didžiojo Kelio budizmas („Didžioji važiuoklė“);
  • Vadžrajana arba Deimantinio Kelio budizmas („Deimantinė važiuoklė“), kartais apibūdinamas, kaip Tibeto budizmas, bet apima ir daugiau šakų;
  • Dzenas išsivystė iš Mahajanos Kinijoje, kuriai nemažą įtaką padarė Daoizmas.

Kitaip nei kitos religijos, budizmas turi tris svarbius išlikusius skirtingų kalbų šventraščius:

• pali kanonas, vienintelis išlikęs ir nepakitęs senovės indų kalbos šventraštis;
• kiniškų šventraščių rinkinys, kuris buvo išverstas iš įvairių senovės indų kalbų;
• tibetietiškų šventraščių rinkinys, kuris buvo išverstas daugiausiai iš sanksrito kalbos.

Šiuolaikinis budizmas

Rusijos budistų dvasinė valdyba yra įsikūrusi Ivolgos vienuolyne, netoli Ulan Udės).

Mūsų laikais šalyse, kur budizmas laikomas tradicine religija, jis dažniausiai yra kurios vienos iš pagrindinių šakų:

• Theravada (anksčiau vadinta Hinajana) – antra pagal dydį šaka, kuri remiasi pali kanonu, paplito Šri Lankoje, Mianmare, Tailande, Kambodžoje, Laose, Bangladeše;
• Mahajana – daugiausiai pasekėjų turinti šaka, kuri remiasi kiniškais šventraščiais, įsitvirtino Kinijoje, Taivane, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Šiaurės Korėjoje, Vietname bei Singapūre, Brunėjuje, Malaizijoje, Indonezijoje, Filipinuose tarp Kinų išeivijos;
  • Vadžrajana arba tibetietiškas budizmas – mažiausia iš visų šakų, kuri remiasi tibetietiškais šventraščiais, įsišaknijo Tibete, Mongolijoje, Nepale, Butane, taip pat Kinijoje (Vidinėje Mongolijoje), Indijoje (ypač Ladake, bet ir Himačal Pradeše, Arunačal Pradeše bei Sikime) ir Rusijoje (Buriatijos, Kalmukijos, Tuvos autonominėse respublikose).

Paskutiniuoju metu budizmas plinta kultūrinės revoliucijos paveiktoje Kinijoje ir tradiciškai nebudistiniuose kraštuose: Kanadoje, JAV, Europoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje ypač dzen, theravada, vadžrajana bei moksliniais tyrimais paremta sąmoningumo meditacijos budizmo atmaina. Lietuvoje taip pat yra budistinių bendruomenių (dzen ir Tibeto budizmo), budistams save priskiria 626 asmenys.

Statistika

Budistų tikinčiųjų dalis įvairiose šalyse 2010 m.

Maždaug 7 proc. žemės gyventojų save vadina budistais. 2010 m. duomenimis budistų skaičius pasaulyje siekė 488 mln. gyventojų. Nors ir budizmas išpažįstamas visame pasaulyje, Azijoje tebegyvena 99 proc. visų budistų. Tuo tarpu Šiaurės Amerikoje bei Europoje jų priskaičiuojama 3,9 mln. ir 1,3 mln. gyventojų atitinkamai. Daugiausia jų gyvena Kinijoje. Po Kinijos, kurioje gyvena 50 proc. visų pasaulio budistų, rikiuojasi Tailandas su 13 proc., Japonija su 9 proc., Mianmaras su 8 proc., Šri Lanka su 3 proc., Vietnamas su 3 proc., Kambodža su 3 proc., Pietų Korėja su 2 proc., Indija su 2 proc. bei Malaizija su 1 proc. pasaulio budistų tikinčiųjų.

Budizmą išpažįsta 95 % gyventojų Tailande, 90 % – Kambodžoje, 75 % – Butane, 70 % – Šri Lankoje, 60 % – Laose, 55 % – Vietname, 50 % – Japonijoje. Didelių budistų bendruomenių yra Mianmare, Indijoje, Indonezijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Malaizijoje, Mongolijoje, Nepale.

Budizmo organizacijos

Budizme nėra vieningos organizacijos ar vieningo religinio centro. Viena plačiausiai pripažintų, kurios nuostatoms neprieštaraujama ne vien theravadoje (kurios pagrindu buvo įkurta), bet ir kitose budizmo šakose yra:

• Pasaulinė budistų brolija, įkurta 1950 m. (World Fellowship of Buddhists).
• Vakarų budistų brolijos draugai, įkurta 1968 m. Londone (The Friends of the Western Buddhist Order)

Literatūra

• The Princeton Dictionary of Buddhism. Princeton University Press, 2014.
• The Shambala Dictionary of Buddhism and Zen. Boston: Shambala, 1991.
• Pasaulio religijos. Vilnius: Alma Littera, 1997 m.
• Sayings of the Buddha. Rupert Gethin. Oxford University Press.
• Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, kasdienybė ir šventės. VDU, Versus aureus, 2014 m. Skaitmeninė knyga.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.