Daimyo

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Daimio (jap. 大名 = daimio) – bendras terminas, nusakantis galingą regioninį valdovą feodalinėje Japonijoje, kuri valdė didžiąją dalį provincijos iš savo didelės paveldimos žemės. Paraidžiui „dai“ （大） reiškia „didelis“, „mio“ nuo „mioden“ (名田) reiškia privačią žemę.

Po šiogūno jie buvo galingiausi žmonės feodalinėje Japonijoje nuo X a. iki XIX a. pradžios.

Nuo šugo Muromači laikotarpiu iki Sengoku laikotarpio ir Edo laikotarpio daimio rangas patyrė ilgą istoriją. Daimio buvo vadinami ir klanų vadai. Iš jų, bet ne visada, kildavo šiogūnai ir regentai.

Šugo daimyo

Šugo daimio (jap. 守護大名 = šugo daimio) buvo pirmieji, kurie vadinosi daimio. Jie turėjo ne tik karinę ir policijos galią, bet ir ekonominę galią savo provincijose. Jie įgijo tas galias pirmais Muromači laikotarpio dešimtmečiais. Svarbiausi šugo daimio kilo iš Šiba, Hatakejama ir Hosokava klanų. Galingiausi valdė kelias provincijas.

Ašikagų šiogūnatas reikalavo, kad šugo daimio gyventų Kiote, tad šie paskirdavo giminaičius ar atstovus, vadinamus šugodajais jiems atstovauti provincijose.