Nubija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Pasaulio civilizacija Nubija
Šalis	Egiptas, šiaurės rytų Sudanas
Tautos	merojitai > nubai > arabai
Valstybės	Kerma, Kušas, Nobatija, Makurija, Alodija, Senaras ir kt.

Nubija (iš egip. nbw, mokslinė transkripcija: nebu, liet. „auksas“) – istorinė sritis Nilo upės slėnyje piečiau Pirmojo slenksčio, dabartiniame pietų Egipte ir šiaurės rytų Sudane. Tai – derlingiausia ir tankiausiai gyvenama Sudano dalis, kur koncentruojasi dauguma šalies miestų.

Geografija

Terminas hieroglifais
tA-stj Ta-Seti
nḥst Neheset

Istorinė Nubija yra ilga, siaura ir derlinga juosta palei Nilą, kuris čia daro keletą vingių. Nubijos šiaurine riba nuo seniausių laikų laikomas pirmasis Nilo slenkstis, prie kurio yra miestas Asuanas (sen. Elefantina), visuomet tarnavęs kaip pasienio miestas tarp Egipto ir Nubijos. Rytuose regionas pereina į nederlingą Nubijos dykumą, retai gyvenamą nubų, bedžų genčių. Ši dykuma skiria Nubiją nuo Raudonosios jūros rytuose ir Etiopijos civilizacijos pietryčiuose. Vakaruose regionas pereina į retai gyvenamas Kordofano dykumas. Pietinė Nubijos riba nėra aiški. Laikoma, kad Nubijos kultūros ekspansija siekė geografinį Sudo regioną (t. y. Pietų Sudaną).

Nubijos regioną dalina net 5 Nilo slenksčiai, kurie senovėje labai sunkino susisiekimą upe ir lėmė atskirų atkarpų izoliaciją. Išskiriami trys tradiciniai Nubijos regionai:

• Šiaurinė (Žemutinė) Nubija – driekiasi tarp pirmojo ir antrojo slenksčio ir šiuo metu priklauso Egiptui. Visa Egipto teritorijoje buvusi istorinė Nubija buvo apsemta, pastačius Asuano užtvanką (apie 1960 m.).
• Aukštutinė Nubija – yra piečiau antrojo slenksčio, tęsiasi iki penktojo slenksčio ir apima tris Nilo atkarpas. Ji yra Sudano teritorijoje, ir dar vadinama Šiauriniu Sudanu.
• Dar piečiau yra Butana, arba Pietinė Nubija. Čia į Nilą įteka du svarbiausi jo intakai: Atbara, kuri jungia Nubiją su šiaurine Etiopija ir Mėlynasis Nilas, kuris jungia ją su centrine Etiopija. Pietinėje Nubijoje derlingos sritys šiek tiek išsiplečia ir apima dideles teritorijas, dar vadinamas „Merojės sala“. Ji yra Sudano teritorijoje, ir dar vadinama Centriniu Sudanu. Tai – tankiausiai gyvenama ir labiausiai išvystyta Sudano dalis.

Istorija

Egipto įtakos laikotarpis

Nubija III tūkst. pr. m. e.

III tūkst. pr. m. e. – II tūkst. pr. m. e. vid. Nubijoje egzistavo nepriklausomos valstybės, tokios kaip Vavatas, Irčetas, Seču, Iremu. Senosios karalystės laikais Egiptas su jomis prekiavo. Maždaug tuo metu įsigalėjo Nubijos pavadinimas Nebu, kuris reiškė „auksą“, mat auksas buvo pagrindinė Nubijos prekė. Nubija dar buvo vadinama Ta-Seti (taip pat buvo vadinamas ir piečiausias Egipto nomas, kuris buvo arčiausiai Nubijos) ar (Ta)-Neheset.

Viduriniosios Karalystės laikais Egiptas buvo priverstas statytis daug pasienio tvirtovių, kurios buvo skirtos apginti nuo Nubijos agresijos. Egiptui nusilpus, II tūkst. pr. m. e. pirmojoje pusėje Nubijoje labiausiai išaugo Kermos miestas, kuriame išvystyta savotiška civilizacija, labai daug kultūrinių artefaktų paveldėjusi iš Senovės Egipto.

Po hiksų laikotarpio Egipte į valdžią atėjo Naujoji Egipto karalystė, kuri II tūkst. pr. m. e. viduryje vykdė ekspansiją Nubijos atžvilgiu. Nubija tapo Egipto provincija, čia rezidavo Egipto vicekaraliai.

Nubijos karalystė ir Merojės civilizacija

I tūkst. pr. m. e. pradžioje Egiptui nusilpus, susikūrė savarankiška Nubijos karalystė su sotine Napatoje, kurios valdovas Pjanchis (747–716) nugalėjo Egiptą ir įkūrė jo XXV faraonų dinastiją (712–663 m. pr. m. e.). Nubijos faraonai buvo laidojami Napatoje, Egipte jie įvedė kai kurių naujovių (pvz., faraonų karūnose pradėtos vaizduoti kobros galvos, kurios Nubijoje turėjo simbolinę reikšmę.

Nubijos karalystėje atgijo seniai užmiršta piramidžių statybos tradicija. Valdovai buvo laidojami nedidelėse piramidėse, kurios buvo statomos Napatos apylinkėse.

Dėl Egipto ir klajoklių genčių grėsmės iš šiaurės I tūkst. pr. m. e. viduryje karalystės centras persikėlė į Pietinę Nubiją, t. y. į Merojės miestą. Merojėje suklestėjo savita geležies lydymo technika, valstybė daug prekiavo ir buvo pagrindinė egzotinių Afrikos prekių tiekėja. Prekyboje ji naudojosi Nilo upe ir Raudonąja jūra, kur buvo keletas Nubijos karalystės uostų.

Krikščionybės laikotarpis

IV a. Merojės civilizacijos klestėjimas pasibaigė. Nuo to laiko iki maždaug VI a. žinių apie regioną labai nedaug. Ekonomiškai Nubija pralaimėjo pietuose (Etiopijoje) esančiai Aksumo imperijai, kuri užvaldė visą Afrikos prekybą su Šiaure, t. y. Romos imperija. Maždaug tuo metu Aksumas trumpam užvaldė Nubiją ir naudojosi jos teritorija kaip prekybiniu keliu.

Šiek tiek vėliau, VI a. smunkant ir Aksumui, į Nubiją migravo klajoklės gentys nubai, kalbančios kušitų kalba. Jos išstūmė vietos gyventojus merojiečius, kurie nunyko be pėdsako. Tai buvo senovės Nubijos istorijos pabaiga.

Apie VI a. nubai priėmė krikščionybę, buvo introdukuotas senovės nubų raštas, kurio pagrindą sudarė graikų raštas su keletu koptų rašto ir etiopų rašto ženklų. Nubijos teritorijoje susiformavo trys krikščioniškos valstybės: Nobatija (Žemutinė Nubija), Makurija (Aukštutinė Nubija) ir Alodija (Pietinė Nubija).

Islamo laikotarpis

Iki XVI a. pradžios šiaurėje esančiam musulmoniškam Egiptui (Burdžių dinastijai), atiteko krikščioniškos valstybės Nobatija ir Makurija, kur įdiegtas Islamas. Vienintelė likusi krikščioniška valstybė Alodija, nutolusi labiausiai į pietus, pačioje XIV a. pradžioje buvo užkariauta klajoklių fundžų, atėjusių iš Pietų Sudano. Jie čia įkūrė galingą valstybę Senaro sultonatą. Iš pradžių fundžai išpažino vietinės pagonybės ir Etiopijos krikščionybės mišinį, tačiau ilgainiui jie perėmė iš šiaurės Islamą ir iki XVIII a. arabizavosi.