Bedžai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Bedža (البيجا)
Gyventojų skaičius	~2,4 mln.
Populiacija šalyse	Sudanas, Egiptas
Kalba (-os)	bedžų
Religijos	islamas
Giminingos etninės grupės	ababdai, oromai, somaliai

Bedžai (antikiniais laikais vadinti blemijais) – tauta, gyvenanti rytų Sudane bei Egipte ir šiaurės Eritrėjoje. Bedžų kalba priklauso semitų-chamitų kalbų šeimai ir sudaro savarankišką grupę, nors daug kas linkę ją priskirti kušitų kalbų grupei.

Kultūra

Bedžas XIX a.

Bedžai yra paplitę dideliame dykumingame regione tarp Nilo ir Raudonosios jūros. Daug bedžų yra klajokliai.

Bedžai ypatingą dėmesį skiria savo plaukams. Jų stereotipinis vaizdinys yra puri plaukų kupeta, vadinama tiffa.

Šiuo metu dauguma bedžų išpažįsta islamą.

Bedža dalijami į daugybes genčių. Penkios gentys yra laikomos pagrindinėmis. Iš šiaurės į pietus jos yra: ababda, bišarin, hadendova (prie Kasalos ir Port Sudano), amarar, beni amir. Kitos, smulkesnės gentys yra hedarev, šukuria, halenga, hamran ir kt.

Istorija

Senovė

Bedžai save kildina iš liūtės dievybės ir jos mylimojo. Manoma, kad daug šiaurinių bedžų galėjo kilti iš vienos Egipto žynių kastos ir pabėgusių kareivių, kurie tapo dykumų klajokliais. Kai kurie klanai atseka savo geneologijas iki pat XX Egipto dinastijos, t. y. Naujosios Egipto karalystės.

Senovėje bedžus stipriai veikė Egipto ir Kušo kultūra. Jie išpažino egiptietiškus dievus, garbino Izidę Filų mieste.

Apie mūsų eros pradžią atntikiniame pasaulyje vietos tautoms, tikriausiai bedžams, prigijo pavadinimas blemijai (Blemmyae). Apie juos buvo pasakojama daug paslaptingų legendų, pvz., kad tai buvo žmonės be galvos. Jie nuolat siaubė pietinius Romos imperijos pakraščius, t. y. Aukštutinį Egiptą, ir romėnai ne kartą prieš juos vedė savo armijas. Aksumo imperijos metraščiuose irgi minimi žygiai prieš šias gentis.

Viduramžiai

Apie VI a. Nubijos valdovas Silko galiausiai sunaikino blemijų konfederaciją. Uždarius Filų šventyklą, bedžai iš Bizantijos priėmė krikščionybę. Nuo tada jie palaikė artimus ryšius su gretimomis krikščioniškomis nubų valstybėmis Nobatija, Makurija ir Alodija bei Aksumo imperija pietuose.

Iki pat VIII a., silpstant Aksumui, bedžai migravo į pietus ir apgyvendino dabartinės Eritrėjos šiaurines teritorijas, ypač pajūrio lygumas iki pat Arkiko, Barkos ir Ansebos upių slėnius. Savo teritorijose bedžai įkūrė penkias nepriklausomas krikščioniškas valstybes: Naqis, Baziną (dab. Vakarų Eritrėjoje ir gretimose teritorijose Sudane, gyventojų dauguma čia buvo kunamai), Jariną (dab. Sudano pakrantė su uostais Suakinu ir Aidhabu), Bakliną (dab. Eritrėjoje į šiaurę nuo Masavos, karalystės gyventojų dauguma buvo dabartinių tigrajų protėviai habešai) ir Qata (kontroliavo teritorijas dab. Eritrėjoje į pietus nuo Masavos, karalystės gyventojų dauguma buvo sahai). Arabų geografas Al Ya’qubi jas kruopščiai aprašo. Bedžų karalystės garsėjo aukso turtais.

Islamizacija

XIII a. vykstant beduinų migracijoms į bedžų teritorijas, krikščioniškos Nubijos valstybės buvo galutinai sunaikintos, o bedžų karalystės priėmė islamą, kurį išpažįsta iki šiol. Jos tapo sultonatais.

Nuo XVI a. bedžų teritorijos priklausė Osmanų imperijai, vėliau Egiptui. XIX a. kuriant Sudano valstybę, Bedžai buvo įjungti į jos sudėtį. Jų gyvenamos vietos tapo vienu skurdžiausių Sudano regionų. Kovodami su badu, ligomis ir marginalizacija 1960 m. bedžai įkūrė Bedžų kongresą, kuris nuo 1990 m. pradėjo karinius veiksmus prieš Sudano vyriausybę. Ši kova yra susivienijusi su kitais Sudano judėjimas, kaip, pvz., Darfūro krize. Konfliktą aštrina ir tai, kad per bedžų teritorijas eina naftotiekiai, kurie neretai yra uždaromi.