Galatija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Γαλατία Galatija
Gentinė konfederacija Romos klientė (nuo 62 m. pr. m. e.)
← 277 m. pr. m. e. – 25 m. pr. m. e. →
Sostinė	Ankyra
Kalbos	galų kalba
Valdymo forma	Gentinė konfederacija
Istorija
- Įkūrimas	277 m. pr. m. e. m.
- Atiteko Romai	25 m. pr. m. e. m.

Galatija – keltų (galų) gentinė konfederacija, egzistavusi Anatolijos kalnyne Mažosios Azijos centre, dab. Turkijoje. Užėmė rytinę istorinės Frygijos dalį. Vėliau Galatijos vardu vadintas regionas.

Jos šiaurės vakaruose buvo Bitinijos karalystė, šiaurės rytuose Ponto karalystė, pietuose Likaonija, pietryčiuose – Kapadokijos karalystė, o vakaruose – Pergamo karalystė. Dabartinė Turkijos sostinė Ankara (senovės Ankyra) buvo Galatijos sostinė.

Istorija

Keltų invazija

Galato galva auksiniame trakų objet d’art

Galatija buvo pavadinta pagal iš Trakijos atvykusius galus (keltus). Dėl to ji buvo vadinama rytų Galija, o jos gyventojai – galais. Galatai buvo dalis galų, įsiveržusių į Makedoniją, vadovaujami „antrojo“ Breno, galų vado. Jis įsiveržė į Graikiją 281 m. pr. m. e. su didžiule kariauna, kur nugalėjo karalių Ptolemėją Kerauną, bet buvo įveikti Antigono Gonato, nugalėto diadocho Antigono Vienaakio anūko.

Tuo metu kita galų grupė su moterimis ir vaikais keliavo per Trakiją. Jie atsiskyrė nuo Breno 279 m. pr. m. e., jiems vadovavo Leonorijus ir Lutarijus. Mažojoje Azijoje jie pasirodė 278–277 m. pr. m. e. Įsiveržėliai atvyko pakviesti. Jų prireikė Bitinijos karaliui Nikomedui I, kovojusiam su broliu dėl sosto. Trys galų gentys persikėlė iš Trakijos į Mažąją Aziją. Tai buvo 10 tūkst. galinčių kovoti vyrų ir tiek pat moterų su vaikais, pasidalinusių į tris gentis: trokmai, tolistobogijai ir tektosagai.

Gentinė konfederacija

Jie buvo galiausiai nugalėti Seleukidų karaliaus Antiocho I mūšyje, kuriame persų kovos drambliai pribloškė galus. Bet tai nereiškia, kad jie buvo išnaikinti. Galai apsistojo dėl galios vakuumo atsiradusioje nekontroliuojamoje teritorijoje. Tai buvo rytinė Frygijos dalis, kuri vėliau tapo žinoma Galatijos vardu. Jie čia apsistojo ir sustiprėjo atvykus to paties klano nariams iš Europos. Jie užgrobė Bitiniją ir plėšė gretimas šalis.

Galatai nesukūrė vieningos valstybės, o gyveno karinės demokratijos sąlygomis. Jie dalijosi į tris gentis, kurių kiekviena turėjo savo pagrindinį miestą, o kiekviena gentis dalijosi į keturias dalis, valdomas vadinamųjų tetrarchų. Tokiu būdu egzistavo 12 gentinių vienetų. Jie skirdavo narius į 300 seniūnų tarybą, kuri rinkdavosi šventoje vietoje, vadinamoje Drinemeton (gr. Δρυνεμετον, liet. „Ažuolų šventvietė“) ir kuri buvo į pietvakarius nuo Ankyros. Senieji vietos gyventojai liko gyventi miestuose, tačiau sudarė žemesnįjį gyventojų sluoksnį. Galatų gentys buvo:

• Tektosagai su sostine Ankyroje;
• Tolistobogijai vakaruose su sostine Pesine;
• Trokmai rytuose su sostine Taviume.

Galai buvo geri kariai, gerbti graikų ir romėnų. Jie dirbo samdomais kareiviais, kartais kovodami abejose pusėse didžiuosiuose to meto mūšiuose. Daugybę metų galų vadai ir jų kariaunos siaubė vakarinę Mažosios Azijos pusę kaip vieno ar kito kariaujančio kunigaikščio sąjungininkai be jokių rimtų kliūčių. Situacija pasikeitė galatams susidėjus su išdaviku Seleukidų princu Antiochu Hieraksu, valdžiusiu Mažąją Aziją. Hieraksas bandė nugalėti Atalą I iš Pergamo (241–197 m. pr. m. e.), bet helenistinės valstybės susivienijo su Pergamu ir keliuose žiauriuose mūšiuose nugalėjo galus. Apie 232 m. pr. m. e. Atalas I privertė juos apsiriboti Galatijos regionu. Tema Mirštantis galas, vaizduojantis galatų pralaimėjimą, kelias kartas buvo populiari helenistiniame mene.

Galatų galia nebuvo galutinai palaužta. Atalidų dinastijos Pergamo karaliai juos samdė į savo armiją. Viena jų grupė pabėgo nuo Egipto Ptolemėjaus IV, kai juos išgasdino saulės užtemimas. Galatai taip pat kovojo Seleukidų Antiocho Didžiojo armijoje, šiam bandant susigrąžinti pozijas Mažojoje Azijoje. 189 m. pr. m. e. romėnai dar kartą sutramdė šias gentis Galatų kare ir įtraukė jų konfederaciją į savo įtakos orbitą.

Romos pavaldinė

I a. pr. m. e. pradžioje Galatiją užėmė Ponto karalystė. 64 m. pr. m. e. Roma nugalėjo Pontą, ir Galatija tapo Romos Respublikos pavaldine. Iš pradžių romėnai paskyrė tris vadus, po vieną kiekvienai genčiai. Bet vienas jų, Deiotaras, Cicerono ir Cezario amžininkas, tapo kitų dviejų „tetrarchų“ vadu ir galiausiai romėnų buvo pripažintas Galatijos karaliumi.

Pavaldi karalystė egzistavo vos 30 m. 25 m. pr. m. e. mirus karaliui Amintui, valstybė buvo panaikinta ir vietoj jos įkurta Galatijos provincija.

Valdovai

• Tolistobogijų tetrarchai
  • Eposognatas (~189 m. pr. m. e.)
  • Ortagionas (~189 m. pr. m. e.)
  • (?)Sinoryksas (?-70 m. pr. m. e.)
  • Deiotaras (70-40 m. pr. m. e.)
• Tektosagų tetrarchai
  • Lonorijus (278 m. pr. m. e.)
  • Luturijus (278-? m. pr. m. e.)
  • Kastoras (63-43/2 m. pr. m. e.)
  • Domnilausas 48-? m. pr. m. e.)
  • Deiotaras (43/2-40 m. pr. m. e.)
  • Adiatoryks (~36-30 m. pr. m. e.)
• Trokmų tetrarchai
  • Brogitarijus (63-52/1 m. pr. m. e.)
  • Deiotaras (52/1-47 m. pr. m. e.)
  • Mitridatas (47 m. pr. m. e.)
  • Deiotaras (47-40 m. pr. m. e.)
  • Amintas (40/39-25 m. pr. m. e.)
• Galatijos karaliai
  • Deiotaras (62-40 m. pr. m. e.);
  • Brogitarijus (63-50 m. pr. m. e.);
  • Kastoras 40-36 m. pr. m. e.);
  • Amintas (37-25 m. pr. m. e.).