Švedų tvanas
Švedų tvanas | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
Priklauso: Antrasis Šiaurės karas | |||||||
Abiejų Tautų teritorija, užimta Švedijos, Rusijos, Brandenburgo ir Chmelnickio kazokų | |||||||
| |||||||
Konflikto šalys | |||||||
Abiejų Tautų Respublika Krymo chanatas |
Švedija Rusijos carystė |
Švedų tvanas – Abiejų Tautų Respublikos istorijos periodas tarp 1655 ir 1660 metų, kai visą šalies teritoriją, išskyrus nedidelį ruožą palei Turkijos sieną, buvo užėmusi Švedija ir Rusija.
Karas su švedais užbaigtas 1660 m. gegužės 3 d., ATR ir Švedijos atstovams pasirašius Olyvos taikos sutartį. Jonas Kazimieras atsisakė ketinimų užimti Švedijos sostą. Pastarajai atiteko beveik visa Livonija (išskyrus Latgalą), labai sustiprėjo Švedijos pozicijos Baltijos jūroje. Lenkija neteko Prūsijos suvereniteto, LDK neteko teisių Klaipėdos uoste (turėtų nuo 1525 m.).[3]
Maskvos frontas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tarptautinė Abiejų tautų respublikos padėtis vis sunkėjo. 1654 m. iš rytų Lietuvą užpuolė ir didelę jos dalį užėmė Maskvos caras Aleksejus Michailovičius. Minskas buvo sudegintas iki pamatų. Didelė Maskvos kariuomenė artinosi prie Vilniaus. Bijodama Rusijos įsigalėjimo į karą įsijungė Švedija, kuri užpuolė šalį iš šiaurės. Švedų karvedys Magnus de la Gardie su didele kariuomene artinosi prie Lietuvos sienų. Karalius Jonas Kazimieras, netekęs vilties apsiginti, užsidarė Krokuvoje su maža kareivių saujele, kuriems vadovavo Stefanas Čarneckis.
Kunigaikštis Jonušas Radvila, paskirtas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės etmonu, beturėjo tik 5000 kareivių. Likusioji kariuomenė žuvo mūšiuose su maskviečiais prie Šklovo, Mohilevo, Smolensko, Staro Bychovo. 1654 m. rugpjūčio 12 d. ties Šklovu Jonušas Radvila su 8000 karių pasitiko 80 000 rusų kariuomenę, kuriai vadovavo kunigaikštis Aleksejus Trubeckojus ir pralaužė priešo gretas. Tačiau tolesnės kovos baigtį nulėmė žymi jėgų persvara. Iš valdovo pastiprinimo sulaukti nepavyko, o kai pagalba atėjo, jau buvo per vėlu. 1655 m. rugpjūčio 8 d. Rusijos caro daliniai įžengė į Vilnių ir pirmąsyk valstybės istorijoje priešas užėmė Lietuvos sostinę. Jonušui Radvilai iš rusų užimto Vilniaus pavyko išgelbėti valstybės iždą ir didįjį antspaudą, t. y. juridinę ir finansinę valstybės galią. Rusams užėmus Vilnių Jonušas Radvila pasitraukė į Kėdainius. Gonsievskis pasitraukė į Suvalkiją.
Švedijos frontas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Švedija 1655 m. užėmė Žemaitiją, Upytę, dalį Kauno ir Breslaujos pavietų. Švedų įgulos buvo Kretingoje, Palangoje, Vainute, Plungėje, Tauragėje ir kt. Švedai pradėjo rinkti mokesčius – 5 taleriai nuo valako.
Švedijos kariuomenė taip pat įsiveržė ir užėmė didelę dalį Lenkijos, išskyrus Gdanską. Lenkų bajorija paskelbė Tišoveco konfederaciją.
1655 m. pabaigoje Rusija pasirašė paliaubas su Lietuva. 1656 m. Rusija pradėjo kariauti su Švedija, norėdama užimti Livoniją.
1656 m. vasario 2 d. išleistame atsišaukime Jonas Kazimieras ragino kovoti su švedais. Apie 1656 m. balandžio mėnesį prasidėjo žemaičių bajorų sukilimas, buvo sunaikintos švedų įgulos. Taubės vokiečių eskadroną sukilėliai sutriuškino. Birželio mėnesį švedai pasiliko tik Biržuose. Vienas iš pagrindinių konfederacijos prieš švedus organizatorių buvo P. Sapiega. Jis kovojo su Jonušu Radvila, kuris buvo pasidavęs švedams (Kėdainių sutartis). Biržų apgultis sukilėliams ilgai nesisekė. Tik 1657 m. sausio mėnesį Vincentui Gosievskiui pavyko priversti Biržus kapituliuoti. 1657 m. rugsėjo mėnesį į Abiejų Tautų Respublikos pusę perėjo Brandenburgo kurfiurstas. 1658 m. lietuvių kariuomenę švedai išstūmė iš Livonijos, puldinėjo Žemaitiją.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 Ervin Liptai: Military history of Hungary, Zrínyi Military Publisher, 1985. ISBN 963-326-337-9
- ↑ 2,0 2,1 László Markó: Lordships of the Hungarian State, Magyar Könyvklub Publisher, 2000. ISBN 963-547-085-1
- ↑ Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija (1009-1795). R. Paknio leidykla, 2005 m., 306 psl. ISBN 9986-830-89-3