Šventybė

Arti ritualas Varanasyje – kvapai, garsai, judesiai gali būti šventybės suvokimo atributais

Šventybė (lot. Sacrum) – fundamentinė religijotyros kategorija, kuria apibūdinami religiniai išgyvenimai. Laikoma, kad būtent šventybės jausmas yra esminis religijoje, o vėliau jis gali būti įformintas, kaip tikėjimas dievais, dvasiomis, galiomis ar kitomis apibrėžtimis. Būtent pasaulio skirstymas į „šventą“ ir „profanišką“ yra pagrindinis religijos požymis.

Šventybės (vok. das Heilige) sąvoką religijotyroje įtvirtino Rudolfas Otas. Pasak jo, šventybė yra neapibrėžtina ir iracionali, jos suvokimas yra vidinis, neverbalizuojamas ir kylantis iš numinozinių potyrių: tremendum (atstumiantys, bauginantys), fascinans (traukiantys, žavintys), mysterium (paslaptingi). Šventybė neredukuojama ir nepaaiškinama; ją tegalima sužadinti, bet ne išmokti. Ji yra tas elementas, kuris sieja pačias įvairiausias pasaulio religines tradicijas (nuo gamtiškųjų tautų tikėjimo, fetišizmo iki dzenbudizmo ar įvairių mistinių praktikų).

Pasak Mirčios Eliadės, šventybė žmogui pasireiškia per įvairius supančio pasaulio materialius objektus kaip hierofanijos. Jos yra lyg dirgikliai, sukeliantys šventybės jauseną, numinozinius potyrius. Šventybė apibrėžia absoliučią realybę ir taip įgalina orientuotis aplinkoje. Šventybės ir profanybės skirtis taip pat reiškiasi laike – yra kasdienybė ir yra „šventasis laikas“ (šventė). Šventybės pasireiškimo formos ir objektai laike ir erdvėje ženkliai kinta – pavyzdžiui, senovėje šventu laikytas akmuo ar medis dabar nebėra laikomas šventu.

Šventybė ženkliai pasireiškia estetikoje, kadangi menas susikūrė iš esmės kaip religinė forma, religinis veiksmas lygus estetiniam veiksmui. Šventybės potyriais pripildyti buvę šokiai (pvz., indėnų šokiai, dervišų šokiai), dramos, ritualai. Kalba taip pat yra viena iš šventybės raiškos sričių – iki pat šių laikų religijose dažnai tebenaudojamos mirusios kalbos, kurių naudojamas grindžiamas jų šventybe (pvz., sanskritas, gezas, lotynų, koptų, Avestos, hebrajų ir kt. kalbos). Čia svarbiau ne pati tekstualinė kalbos dalis, o jos ritmika, keliamas jausmas. Todėl nuo šventybės neatsiejama poezija bei daina, kuri taip pat turi užkalbėjimo, maldos elementą.

Šaltiniai

• Beresnevičius, Gintaras, 1997, Religijotyros įvadas, Vilnius: Aidai