Žalvaris

Žalvarinė šova

Žalvaris – vario lydinys, kurio svarbiausias legiruojantysis elementas yra cinkas. Cinkas lydinį sustiprina, daro jį plastiškesnį, atsparesnį dilimui, tačiau mažiau laidų elektrai ir šilumai, mažiau atsparų korozijai. Žalvaris lengvai liejamas ir deformuojamas. Sukietinamas šaltuoju deformavimu; plastiškumą atgauna, atkaitinamas rekristalizaciniu būdu 600–700 °C temperatūroje. Žalvaris, kuriame yra daugiau nei 20–30 % cinko, po deformavimo pakaitinamas iki 250–300 °C, kad nesutrūkinėtų nuo įtempimų ar chemiškai agresyvios aplinkos. Vienfazis žalvaris, kuris turi apie 15 % cinko ir 0,5 % aliuminio, yra gražios spalvos, atsparus korozijai, lengvai auksuojamas ir emaliuojamas; iš jo daromi papuošalai, pasižymėjimo ženklai, monetos. Vienfazis žalvaris, turintis iki 10 % cinko, yra tompakas (10–20 % cinko turintis vadinamas pusiau tompaku); iš jo daromi radiatorių ir kondensatorių vamzdeliai, furnitūra, papuošalai. Žalvaris, kuris turi apie 30 % cinko, yra labai plastiškas; iš jo spaudimu gaminamos šovinių tūtelės.

Dvifazis žalvaris, be cinko kartais dar turi alavo, aliuminio, švino, nikelio; alavas padidina atsparumą korozijai jūros vandenyje (jūrinis žalvaris), aliuminis – stiprumą, kietumą ir atsparumą korozijai. Žalvaris, legiruotas švinu (iki 3 %), lengviau pjaunamas (automatinis žalvaris). Mašinų ir prietaisų, laivų šiluminės įrangos detalės daromos iš dvifazio žalvario.

Žalvaris pradėtas naudoti jau III tūkstantmetyje pr. m. e. Artimuosiuose Rytuose. Iki XVIII a. buvo lydomas iš vario su cinko rūda ir medžio anglimis. Nuo XIX a. žalvarį pradėta lydyti tiesiog su cinku. Lietuvoje pradėtas naudoti XVI a. pr. m. e.

Žodis „žalvaris“ yra kilęs iš žodžių „žalias“ ir „varis“, tad dar kartais vadinamas dviejų žodžių junginiu „žalias varis“.