Pereiti prie turinio

Ašmenos mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ašmenos mūšis
Data 1432 m. gruodžio 8 d.
Vieta Ašmena
Rezultatas Žygimanto Kęstutaičio pergalė
Konflikto šalys
Švitrigailos pajėgos
Rusai
Totoriai
Žygimanto Kęstutaičio pajėgos
Žemaičiai
Drohičino mozūrai
Vadovai ir kariniai vadai
Švitrigaila
Jurgis Gedgaudas
Žygimantas Kęstutaitis
Pajėgos
keliolika tūkstančių 20 000
Nuostoliai
10 000 žuvo
4000 sugauta

Ašmenos mūšis – mūšis, įvykęs 1432 m. gruodžio 8 d. prie Ašmenos tarp dviejų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenių, kurioms vadovavo nuverstasis Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila ir jo konkurentas, Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis.

Švitrigaila su keliolika tūkstančių karių išžygiavo iš Polocko, kur buvo įsikūręs, ir užėmė Minską, Krėvą, Ašmeną bei rengėsi pulti Vilnių. Žygimanto Kęstutaičio lietuvių bei žemaičių kariuomenė, remiama Drohičino mozūrų (manoma, iš viso apie 20 000 žmonių), puolė Švitrigailos lietuvių ir rusų kariuomenę, kurią rėmė chano Seid Achmeto totoriai. Švitrigailos sąjungininko Livonijos ordino kariai nespėjo atvykti.

Mūšis truko nuo ryto iki vakaro. Iš pradžių Žygimanto Kęstutaičio kariuomenę Švitrigailai pavyko nustumti apie 3 mylias Vilniaus link, bet Žygimantas Kęstutaitis į vakarą sumušė ir išblaškė Švitrigailos jėgas. Didelių nuostolių turėjo abi pusės. Pasak lenkų kronikininko Jano Dlugošo, Švitrigailos karių žuvo apie 10 000, paimta į nelaisvę apie 4000. Švitrigaila pasitraukė į Polocką. Kunigaikštis, buvęs Vilniaus vaivada Jurgis Lengvenaitis, Jurgis Gedgaudas ir kiti jo kariuomenės vadai pateko į nelaisvę.

Mūšio reikšmė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors Žygimantas Kęstutaitis ir laimėjo mūšį, bet jo jėgos taips pat buvo pernelyg nusilpę, kad jis galėtų įtvirtinti savo pergalę. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vidaus kovų pabaigą lėmė tik 1435 m. Pabaisko mūšis, kuriame Švitrigailos kariuomenė buvo visiškai sumušta. [1]

  1. Bronius DundulisAšmenos mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 113 psl.