Pereiti prie turinio

Algė Savickaitė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Algė Savickaitė
Gimė 1940 m. gegužės 1 d.[1][2]
Vilnius
Mirė 2011 m. gruodžio 13 d. (71 metai)[3]
Vilnius
Palaidotas (-a) Antakalnio kapinės
Veikla Teatro pedagogė
Alma mater 1958–1962 m. LVK
(kurso vad. Irena Vaišytė,
pedagogas Vladimiras Ilinkovskis)

Algė Savickaitė (1940 m. gegužės 1 d. Vilniuje – 2011 m. gruodžio 13 d. Vilniuje) – žymi Lietuvos teatro pedagogė.

Tėvas Mykolas Savickas buvo tarpukario Lietuvos diplomatu, Lietuvos konsulu Latvijoje, dėdė Jurgis Savickis. Mama Angelė Rudaitytė dirbo Tautos ir „Vilkolakio” teatruose.

Baigė M. Melnikaitės vidurinę mokyklą. 1958–1962 m. mokėsi ir baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, įgijo dramos aktorės specialybę.

1962–1964 m. buvo Lietuvos televizijos ir radijo komiteto režisieriaus asistentė, nuo 1964 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos dėstytoja, menotyros kandidatė (1973 m.), nostrifikuota daktarė (1993 m.), docentė (1976 m.), profesorė (1995 m.). 1966–1969 m. mokėsi ir baigė Leningrado valstybinį teatro, muzikos ir kinematografijos institutą (dabar SPbGATI) ir įgijo režisierės bei pedagogės specialybę. Režisūros vadovas L. Grinšpunas, aspirantūros – profesorius L. Makarjevas. Režisūros praktiką atliko Georgijaus Tovstonogovo vadovaujamame Didžiajame dramos teatre (BDT). 1974–1975 m. stažavosi Lenkijoje, Varšuvos valstybinėje aukštojoje teatro mokykloje (PWST). Mokslinis vadovas – Tadeuszas Lomnickis. Stažavosi Vroclavo teatre pas Jerzy Grotowskį ir Krokuvoje pas Konradą Swinarskį.

Viso paruošė 113 dramos aktorių ir 50 studentų vokalistų. Operos katedroje nuo 1992 m. jos dėstomą Vaidybą baigė apie 50 studentų vokalistų. Svarbi jos kūrybos sritis – studentų diplominiai spektakliai. Studentų spektakliai gerai įvertinti tarptautiniuose festivaliuose: „Cimbelino“ projekte (1992–1993), S. Mrozeko „Serenada“ Lione (Prancūzija, 1996), Z. Neimano „Užburtoji kiaušinienė“ Bezansone (Prancūzija, 1999). Pastaruosius spektaklius vaidino Operos katedros studentai, su kuriais taip pat pastatė Moliere´o „Tartiufą“, Beaumarchais „Figaro vedybas“, Janio Rainio „Pūsk, vėjeli“, Bernardo Shaw „Sudužusių širdžių namai“.