Aronas Gutmanas

Aronas Gutmanas
Gimė	1936 m. birželio 4 d. Žitomire, Ukraina
Mirė	1999 m. kovo 15 d. (62 metai) Kaune
Sutuoktinis (-ė)	Nijolė
Vaikai	Michail, Aleksandras
Veikla	fizikas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas
Partija	1989 m. Lietuvos socialdemokratų partija
Alma mater	1958 m. Vilniaus universitetas

Aronas Gutmanas (1936 m. birželio 4 d. Žitomire, Ukraina – 1999 m. kovo 15 d. Kaune) – fizikas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas.

Biografija

1953 m. baigė Vilniaus 8–ąją gimnaziją, 1953–1958 m. Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto Teorinės fizikos katedroje studijavo teorinę fiziką. 1974 m. biologijos mokslų daktaras.

1959 m. – Vilniaus aliejaus gamyklos elektrikas, 1959–1960 m. Kauno medicinos instituto Elektroencefalografijos laboratorijos meistras, 1960–1962 m. mokslinis darbuotojas, 1962–1965 m. Fizikos katedros dėstytojas, 1965–1973 m. Fizikos, matematikos ir biofizikos katedros vedėjas, 1973–1999 m. Kardiologijos ir biomedicininių tyrimų instituto vyr. mokslo darbuotojas, nuo 1990 m. Kauno medicinos universiteto profesorius. 1973–1986 m. dirbo Kauno medicinos instituto Širdies ir kraujagyslių fiziologijos ir patologijos institute, 1986–1992 m. Centrinėje mokslinių tyrimų laboratorijoje, 1992–1999 m. Biomedicinos tyrimų institute.

1988–1991 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio seimo narys. 1989 m. Lietuvos socialdemokratų partijos iniciatyvinės grupės narys, 1991–1995 m. LSDP etikos komisijos narys. 1989 m. Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo iniciatyvinės grupės bei 1989–1996 m. Vytauto Didžiojo universiteto atkuriamojo senato narys. Dalyvavo Atviros Lietuvos fondo veikloje.

Lietuvos žydų bendruomenės tarybos, Kauno žydų bendruomenės tarybos, Lietuvos fiziologų draugijos, JAV neuromokslų draugijos narys. Žmona Nijolė (1943-2010 m.), neurofiziologė. Vaikai – Michail (g. 1961 m.), Aleksandras (g. 1977 m.).

Mokslinė veikla

Su kitais eksperimentiškai nustatė elementarų smegenų pilkosios medžiagos biosrovių impulsą (elektroencefalogramos kvantą). Suformulavo neurono dendritų elektrinio bistabilumo, dendritų membranos elektros netiesiškumo teoriją, kurią pritaikė neuronų funkcijoms nustatyti, pagrindė teiginį, kad dendrito funkcijos netiesinės ir kad jis galėtų būti aprašomas kaip procesorius, ne tik perduodantis, bet ir apdorojantis signalus. Elektrokardiogramas ir elektroencefalogramas tyrė remdamasis biosrovių lauko teorijos principais. Vienas paskutiniųjų darbų – Adiabatinis biologinio kabelio lygties sprendimas.

Apie 90 straipsnių, spausdintų Rusijos bei Lietuvos mokslų akademijos, tarptautiniuose žurnaluose, Rusijoje ar Lietuvoje išleistose knygose, autorius.

Bibliografija

Monografijos

• Биофизика внеклеточных токов мозга (Smegenų ekstraląstelinių srovių biofizika), 1980 m.;
• Дендриты нервных клеток (Nervinių ląstelių dendritai: Teorija, elektrofiziologija, funkcija), 1984 m.;
• Ląstelės ir molekulinė neurobiologija, su A. Nistri, 1996 m., anglų k;
• Žmogaus fiziologija, su E. Kėvelaičiu, 1999 m., 2 leidimas 2007 m., lietuvių k.

Straipsniai

• 1991 m. Bistability of Dendrites;
• 1997 m. Detection of a membrane shunt by DC field polarization during intracellular and whole cell recording (bendraautoris).