Avarų kaganatas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Avarų kaganatas
Buvęs kaganatas
←   ← 567 – 804 →   →
Location of Kaganatas (raudonas) VII a. vid.
Sostinė	Timišoara (?)
Kalbos	Avarų tiurkų kalba
Valdymo forma	monarchija
Avarų kaganai
562—602 (pirmasis)	Bajanas I
iki 899 (paskutinis žinomas)	Menumorotas
Era	Viduramžiai
- Įkurtas	567 m., 567
- Nukariavo Bulgarija	804 m.

Avarų kaganatas – klajoklių gentinė konfederacija Panonijos lygumoje, kurioje pagrindinį politinį vaidmenį atliko tiurkų avarų gentys, egzistavusi VI–VIII a. Didžiausio išsiplėtimo laiku VI a. II pusėje kontroliavo dabartinės Vengrijos, Rumunijos, Moldavijos, Voivodinos, Slovakijos, dalies Kroatijos, Slovėnijos, Austrijos teritorijas.

Istorija

VI a. I pusėje avarai gyveno Ponto stepėje, iš kurios rengė žygius į Panoniją, tuo metu kontroliuojamą germanų: gepidų ir langobardų. 568 m. avarai padėjo langobardams nugalėti gepidus ir paskatino juos migruoti į pietus, į Italiją. Taip Panonijoje susidarė politinis vakuumas, kuriame avarai įtvirtino savo hegemoniją, sukurdami gentinę konfederaciją – kaganatą.

Įsitvirtinę Panonijoje, avarai pavergė čia gyvenusius slavus (sklavėnus). Nugalėtus bulgarus ir slavus panaudodami kaip karinę bazę, avarai rengė karo žygius į Centrinę Europą. Ankstyviesiems avarų žygiams vadovavo kaganas (chanas) Bajanas (mirė 603 m.), kuris išplėtė avarų valdžią nuo Juodosios jūros (avarams pasitraukus nuo Volgos) iki Elbės ir net pretendavo į Baltijos slavų valdymą.

Avarai ne kartą siaubė Bizantiją pietuose, Bavariją ir Tiuringiją vakaruose, Čekiją, Sileziją ir slavų žemes prie Oderio bei Elbės šiaurėje. 582 m. jie užėmė vieną svarbiausių Bizantijos forpostų – Sirmijų, o vėliau Singiduną. Tai atvėrė jiems kelią į pietus: avarai nusiaubė Ilyriją, 597 m. užėmė Dalmatiją. Apie 600 m. jie, drauge su slavais karantanais minimi Norike, o 618 m. – Tesalonikuose.

Didžiausio išsiplėtimo kaganatas pasiekė VII a. I pusėje, kuomet, susivienijęs su Sasanidais, nusiaubė Balkanus. 626 m. jiems net pavyko pasieti Konstantinopolį. Tačiau apgultis nepavyko, ir avarams reikėjo atsitraukti.

Kaganato silpimas

Po nesėkmingos Konstantinopolio apgulties avarų autoritetas smuko, ir jiems niekada nepavyko atkurti buvusios galybės. Iš karto po to frankų ir Bizantijos šaltiniai mini nesutarimus tarp avarų diduomenės ir slavų kaganate. Tikriausiai dėl to apie 630 m. vakarinėse kaganato dalyse susiformavo nepriklausoma slaviška Samo valstybė. 640 m. slavai kroatai išvijo avarus iš Dalmatijos. Nors po Samo mirties apie 658 m. avarai tikriausiai susigrąžino kontrolę kai kuriose vakarų slavų žemėse, ilgainiui slavai čia paėmė politinę kontrolę: susiformavo nepriklausomos Nitros, Moravijos, Karantanijos ir kitos kunigaikštystės.

Tuo pat metu stiprėjo grėsmė iš rytų, t. y. iš Ponto stepės, kur susiformavo nauja klajoklių konfederacija: Senoji Bulgarija. Po šios žlugimo 670 m., dalis bolgarų migravo į vakarus. Sirmiume jie nugalėjo avarus ir įsitvirtino dab. Makedonijoje ir Bulgarijoje, tačiau avarai išlaikė kontrolę Panonijoje.

VIII a. kaganato teritorija jau buvo susitraukusi, tačiau kaganatas tęsė savo egzistenciją. Čia susiformavo nauja archeologinė kultūra, kito apranga, ginkluotė, keitėsi ir svarbiausios avarų gyvenvietės. Ši kultūros kaita kai kurių mokslininkų yra siejama su ankstyvąja madjarų migracija, o kai kurių – su natūralia avarų-slavų kultūros raida.

Žlugimas

VIII a. pabaigoje avarai įsitraukė į karą prieš Karolį Didįjį (791–796 m.), kurį pralaimėjo. Frankai nukariavo visas vakarines dalis iki pat Tisos ir užėmė jų sostinę – didžiąją Padunojės stovyklą. Šios nukariautos sritys tapo Avarų marka, o rytinė jų dalis atiduota slavų kunigaikščiui Pribinai, kuris čia įkūrė Balatono kunigaikštystę. Avarai buvo sparčiai kristianizuoti.

Net ir po pralaimėjimo frankams, avarai išlaikė hegemoniją teritorijoje tarp Tisos vakaruose ir Karpatų rytuose (dab. Vengrija ir Rumunija). Galutinį smūgį kaganatui sudavė Pirmoji Bulgarijos imperija, kurios valdovas Chanas Krumas 804 m. nukariavo kaganato likučius, prijungdamas juos prie savo imperijos.

Demografija

Kaganatas buvo labai etniškai mišrus, ir avarai jame sudarė etninę mažumą, kuri, tiesa, turėjo politinę valdžią. Be jų valstybėje gyveno senieji Panonijos gyventojai – romanizuoti dakai, keltai ir ilyrai (bendrai vadinami vlahais), vėliau atsikėlę slavai ir germanų (gepidų, langobardų) likučiai.

Avarai dažniausiai kariavo nugalėtų genčių jėgomis. Nugalėtus vakarų ir pietų slavus avarai engė (Nestoras pasakoja, kad avarai slavų moteris ne tik prievartavo, bet ir važinėjo jomis, pasikinkę vietoje arklių ir jaučių) ir naudojo žygiams prieš frankus, Italijos langobardus, Bizantiją (617 m. iš ten parsivarė 270 tūkst. belaisvių). Avarai buvo persų sąjungininkai žygiuose prieš Bizantiją.

Administracija ir ekonomika

Avarams priskiriami aukso dirbiniai iš Nagyszentmiklós lobio

Avarams vadovavo kaganai. Žemiau jų buvo tudunas ir juguras (tikriausiai vyriausias žynys). Avarų valstybė pasižymėjo gana organizuota administravimo sistema, ir buvo suskirstyta į valdas su centrais atskirose gyvenvietėse. Šiose gyvenvietėse buvo įrengiama gynybinė sistema, vadinamasis hringas. Svarbiausieji hringai turėjo net devynias apsaugines sienas. Hringuose rezidavo kagano vietininkai tarchanai, kurie buvo atsakingi už duoklės rinkimą. Jiems buvo pavaldūs genčių vadai.

Avarai patys nedirbo žemės, o visą žemės ūkio produkciją gamino pavergtos tautos. Valstybės ekonomikos pagrindas buvo gausi duoklė brangiaisiais metalais, gaunama iš aplinkinių šalių, kurios siekė atsipirkti nuo avarų invazijų. Kaganato įsikūrimo laikais VI a. viduryje Bizantija kasmet avarams mokėjo 80 tūkst. solidų. VI a. pabaigoje duoklė išaugo iki 100 tūkst., o VII a. pradžioje – iki 10 tūkst. Yra paskaičiuota, kad iki 626 m. Avarų kaganatui Bizantija sumokėjo iš viso 6 mln. solidų (maždaug 25 tonas aukso). Patys avarai pinigų nenaudojo, todėl gautasis auksas greičiausiai buvo išlydomas ir naudojamas meno dirbiniams gaminti.

Auksakalystė buvo labiausiai išvystytas avarų amatas. Naudodami visoje Didžiojoje stepėje paplitusį žvėrių stilių, avarai gamino aukštos kokybės auksinius bei sidabrinius indus, Europoje garsėjo diržų sagtimis. Jų mene atsispindi tiurkiškos, persiškos ir net kiniškos tradicijos. Gausiai vaizduojami gyvūnai, kariai, mitologinės būtybės, pvz., grifonai.

Be juvelyrikos, avarai taip pat gamino dirbinius iš medžio, kaulo, audė puikius kilimus, siuvinėjo.

Kaganai

• 552? – 562? – Kandikas
• 562–602 – Bajanas I
• 602–617 – Bajanas II
• 617–630 – Bajano II brolis, vardas nežinomas
• nežinomi kaganai
• 795–814 – Tudun Každas
• 814– ? – Abraomas
• ? –835 – Izaokas
• nežinomi kaganai
• ? –899 – Menumorotas

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.