Dakša

Dakša (skr. दक्ष = IAST: dakṣa 'gabumas, sumanumas') – Vedose – įasmenintas gabumas, sumanumas, vėliau – hinduistinė dievybė.

„Rigvedoje“ Dakša kaip tikrinis vardas minimas beveik 10 kartų. Šis žodis sutinkamas kaip Agnio ir Somos epitetas, tačiau turi ir atskirą mitologiją: Dakša yra ir Aditės ainis ir pats pagimdęs Aditę. Vietomis Dakša tapatinamas su sutverėju Pradžapačiu ir vadinamas dievų tėvu.

Vedų komentare „Šatapatha Brahmanoje“ ir vėlesnėje nevedinėje tradicijoje Dakša minimas pasaulio sutvėrimo kontekste: jis laikomas septintuoju Brahmos sūnumi, gimusiu iš tverėjo dešinės kojos didžiojo piršto. Jo žmona Virinė gimė iš Brahmos kairiosios kojos piršto; ji dar tapatinama su naktimi ir vadinama Dakše. Dakša ir Dakšė susilaukė 50 ar 60 dukterų, iš kurių 13 atidavė Kašjapai, 27 Somai, 10 Dharmai (arba Manui). Vyriausioji Dakšos dukteris Ditė tapo daitijų motina, jaunesnė Danu – danavų motina, o Aditė – aditjų, tarp jų ir paties Dakšos, motina.

Dakša (dešinėje) ir Šiva (kaip Virabhadra)

„Mahabharatoje“ žinomas mitas apie tai, kad mėnulio dievas Soma paėmė iš Dakšos 27 dukteris, bet mylėjo tik Rohinę. Dakša piktinosi Somos nepadoriu gyvenimo būdu ir jį prakeikė, kad tas imtų geibti. Bet drauge su Soma ėmė geibti ir augalai bei gyvūnai. Tada susirūpinę dievai paprašė Dakšos sumažinti bausmę Somai. „Harivamšoje“ minima, kad Višnus buvo pasivertęs Dakša ir taip sukūręs įvairias būtybes. Kelete šaltinių pasakojamas mitas apie tai kaip Himavato kalnuose valdovo nuodėmėms išpirkti sukurtas Dakša surengia pirmąjį aukojimą ir iškviečia visus dievus, išskyrus Rudrą. Šis įsižeidęs perveria auką strėle, ir toji pavirsta Mrigaširšos („antilopės galvos“) žvaigždynu. Tada Rudra užpuola ir suluošina Aditjus ir, pasak dalies šaltinių, nukerta Dakšos galvą. Tada Dakšai pritaikoma ožio galva.

Dakšos mitologija Vedose ir vėliau labai skirtinga. Artima Dakšai mitologema yra Dakšina, kuri taip pat susijusi su aukojimu.

Literatūra

• Heesterman J. С., Reflections on the Significance of the daksina, „Indo-Iranian Journal“, 1959, v. 3, p. 241-58; *Bhattacharji A., 1970. The Indian Theogony. Cambridge.