Daugyvenė
Daugyvenė | |
---|---|
Daugyvenė Rozalimo apylinkėse žiemą
| |
Ilgis | 61,1 km |
Baseino plotas | 488 km² |
Vidutinis debitas | 2,50 m³/s |
Ištakos | Lietuva |
Žiotys | Mūša |
Šalys | Lietuva |
Vikiteka | Daugyvenė |
Daugyvenė – upė šiaurės Lietuvoje, dešinysis ir ketvirtas pagal ilgį Mūšos intakas.
Ištakos yra Ežerbalos pelkėje, esančioje už 5 km į pietvakarius nuo Šeduvos (Radviliškio rajonas). Teka į šiaurės rytus per Raudondvarį, Pakalniškius, apjuosia Raginėnų pilkapius, teka pro Rozalimą ir Klovainius.
Žiotys – už 91,4 km nuo Mūšos žiočių ties Rimšonių kaimu (Pakruojo rajonas). Čia stovi siaurojo geležinkelio Rimšonių tiltas. Beveik nuo 26 iki 60 km (skaičiuojant nuo upės žiočių) aplink Daugyvenę yra saugoma teritorija – Daugyvenės hidrografinis draustinis. Už 50,7 km nuo žiočių ties Raudondvariu upė užtvenkta. Raudondvario tvenkinio plotas 8,6 ha. Vaga aukštupyje yra koreguota, sausą vasarą aukštupys išdžiūsta.
Upėvardžio daryba neaiški (šaltiniuose dar užrašytas kaip Довгивена, Долгивеня, Давгивене): šaknis, matyt, daug- („gausu, apsčiai“), o priesaga -yv-.[1]
Kiti duomenys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Upės plotas – 46,8 ha
- Srovės greitis – 0,1-0,3 m/s
- Upės plotis – 5-13 m
- Vagos gylis 0,4-1,1 m
Intakai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pavadinimas | Krantas | Ilgis, km | Baseino plotas, km² | Upės nuolydis, m | Vid. vandens debitas, m³/s |
---|---|---|---|---|---|
Ežerėlė | kairysis | 39,8 | 112 | 46 | 0,8 |
Ramytė | dešinysis | 27,4 | 59 | 15 | 0,3 |
Šaka | k | 16 | 51 | - | - |
Byzgelis | d | - | - | - | - |
Kutena | d | - | - | - | - |
Ringožis | k | - | - | - | - |
Niauduva | k | 12,0 | 42,3 | - | - |
Alkupis | k | - | - | - | - |
Kapupis | k | - | - | - | - |
Dubulis | k | - | - | - | - |
Dubysa | k | 14,1 | 39,4 | - | - |
Kiaulupis | k | - | - | - | - |
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Daugyvenės kraštas (sud. Vytautas Šernas). – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1998. – 630 p. – ISBN 9986-501-12-1
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981. // psl. 81