Destalinizacija
Destalinizacija pradžioje tik Vakaruose naudota sąvoka, kuria apibūdinamos Sovietų Sąjungos valstybės ir partijos vadovybės vykdytos politinės, ekonominės ir visuomeninės reformos, užbaigusios stalinizmo laikotarpį. Reformomis panaikintas 1953 m. mirusio Josifo Stalino asmenybės kultas, apribota valstybės taikytos prievartos priemonės, skatinta vartojimo ekonomika. Po atsargios pradžios po Chruščiovo kalbos XX-ame partijos suvažiavime destalinizacija tapo oficialia partijos linija. Kitose Rytų bloko šalyse skirtingu intensyvumu taip pat pradėta taikyti destalinizacijos politika.
„Tylioji destalinizacija“ 1953–1956 m.: nuo Stalino mirties iki slaptosios Nikitos Chruščiovo kalbos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmąsias destalinizacijos priemones įvedė Lavrentijus Berija praėjus trims savaitėms po Stalino mirties. Jis reabilitavo Kremliaus gydytojus, kurie prieš pat Stalino mirtį buvo apkaltinti sąmokslu, sustiprino sovietų respublikų nacionalinius kadrus ir sustabdė vieno svarbiausių valstybinių represijų organų "Kontrrevoliucinių nusikaltimų komiteto" darbą. Svarbiausiu veiksmu buvo apie 1,2 mln. lagerių kalinių paleidimas iš Gulago. Amnestija pritaikyta tik tiems kaliniams, kurie buvo nuteisti mažiau nei 5 metams. Tuo būdu amnestija praktiškai nepalietė politinių kalinių. Laukiami pokyčiai ir lagerių režimo palengvinimai nuo 1953 m. paskatino sukilimus lageriuose, kurie buvo nukreipti prieš išlikusias sunkias kalinimo sąlygas.[1]
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Stephan Merl: Entstalinisierung, Reformen und Wettlauf der Systeme 1953–1964. In: Stefan Plaggenborg, Manfred Hellmann, Klaus Zernack, Gottfried Schramm (Hrsg.): Handbuch der Geschichte Russlands. Band 5: 1945–1991. Vom Ende des Zweiten Weltkrieges bis zum Zusammenbruch der Sowjetunion. Teilband 2. Hiersemann, Stuttgart 2002, ISBN 3-7772-0343-2, S. 175–203.