Ekologinė miškininkystė

Ekologinė miškininkystė – miškininkystė, pagrįsta giliu natūralių miško vystymosi procesų suvokimu su minimaliu žmogaus kišimusi į mišką, kaip ekosistemą. Pagrindiniai ekologinės miškininkystės principai: ekosistemų, biotopų, biologinės įvairovės išsaugojimas; nuolatinis miškas, natūralios miško struktūros ir funkcionavimo imitacija, natūralus miškų atkūrimas, kraštovaizdžio apsauga, žalos miškui minimizavimas.

Miško tvarumas

Miško tvarumu paprastai laikoma miško geba išlaikyti našumą, biologinę įvairovę ir gerą miškų būklę bei ilgalaikį jų visų integralumą, kintant aplinkos sąlygoms ir žmogui mišką naudojant savo reikmėms. Paprastai tvariais laikomi sudėtingos struktūros (sudaryti iš dviejų ar daugiau ardų – daugiaardžiai) medynai, kuriuos sudaro keleto rūšių skirtingo amžiaus medžiai. Klimaksiniais medynais vadiname santykinai stabilius, aplinkos poveikiui atsparius medynus, kurių kaitos tempai beveik nepastebimi; tokiuose, paprastai vyresnio amžiaus, medynuose nebedidėja biomasė, jie daugiaardžiai, įvairiaamžiai, o jų struktūra mozaikiška. Manoma, kad medynų tvarumą didina tokios konkrečios miškininkystės priemonės:

miškininkavimas be plynųjų kirtimų;
mišrių ir įvairiaamžių medynų formavimas;
pirmenybės teikimas savaiminiam miško žėlimui;
optimalaus kirtimas žiemą, naudojant mažažales technologijas;
medyno skalsumo išlaikymas;
optimalios pusiausvyros tarp augmenijos ir gyvūnijos palaikymas;
biologinės įvairovės saugojimas;
tinkamas palaukių formavimas;
intensyvus eglės jaunuolynų išretinimas ir tinkamas eglynų formavimas;
tinkamas plynojo kirtimo biržių parinkimas ir išdėstymas.

Biologinė įvairovė

Biologinė įvairovė – tai gyvų organizmų ir jų gyvenamosios aplinkos bei joje vykstančių procesų įvairovių visuma. Teoriškai yra išskiriami keli jos lygmenys – genetinis, rūšinis, ekosisteminis, geosisteminis, arba kraštovaizdžio, regioninis, kartais dar – funkcinis, tačiau praktiškai, vertinant ekosistemos įvairovę, dažniausiai kalbama apie rūšių įvairovę. Saugant biologinę įvairovę, laikomasi tokios praktiškos taisyklės: saugoma gyvenimo sąlygų įvairovė, o tai sudaro prielaidas ir visų lygmenų įvairovei išsilaikyti. Miškų biologinė įvairovė saugoma nacionaliniuose parkuose, rezervatuose, draustiniuose, NATURA 2000 europinės reikšmės buveinių miškuose, kertinėse miškų buveinėse. Biologinę įvairovę saugoti galima ne tik saugomose teritorijose, ribojant jose miško ūkinę veiklą, bet ir atliekant miško darbus ūkiniuose miškuose, t. y. želdinant mišką, ugdant medynus, tiesiant kelius, sausinant pelkes.

Literatūra

Deltuvas R., 1998: PRO SILVA – miškų ūkis, pagrįstas natūraliais procesais. Mūsų girios, Nr. 10 (606), p. 11–13.
Juknys R., 2003: Darnus vystymasis – pagrindinės nuostatos ir miškų ūkio vaidmuo jas įgyvendinant. Baltijos miškai ir mediena, Nr. 2 (2), p. 4–7.
Kormondy J. E., 1992: Ekologijos sąvokos. – Kaunas: Litera, 320 p.
Ozolinčius R. (sud. ir red.), 1999: Lietuvos miškų būklė ir ją sąlygojantys veiksniai. – Kaunas: Lututė, 308 p.
Ozolinčius R., 1998: Miškai ir biologinė įvairovė. Mūsų girios, Nr. 7 (603), p. 5–6.
Ozolinčius R., Mikšys V., 1999: Ekologinė miškininkystė: principai ir problemos. Mūsų girios, Nr. 5 (613), p. 7–8.