Gyvenk ir leisk mirti
| Gyvenk ir leisk mirti | |
|---|---|
 | |
| Pavadinimas | Live And Let Die |
| Kilmės šalis |   |
| Režisierius | Guy Hamilton |
| Prodiuseris (-iai) | Harry Saltzman Albert R. Broccoli |
| Scenaristas (-ai) | Tom Mankiewicz |
| Operatorius | Ted Moore |
| Kompozitorius | George Martin |
| Vaidina | Roger Moore Jane Seymour Yaphet Kotto David Hedison Bernard Lee |
| Metai | 1973 |
| Žanras | nuotykių |
| Trukmė | 121 min. |
| Kalba | anglų |
| Platintojas | United Artist |
| Biudžetas | 7 mln. JAV dol. |
| Pajamos | 126,4 mln. JAV dol. |
| IMDb įrašas | |
Gyvenk ir leisk mirti (angl. Live And Let Die) – aštuntasis filmas apie agentą 007 Džeimsą Bondą, sukurtas pagal to paties pavadinimo Iano Flemingo romaną ir pasakojantis apie jo susidūrimą su Harlemo narkotikų baronu ponu Didžiuoju, kuris iš tiesų yra pramanytos San Monikos salos diktatorius daktaras Kananga. Džeimso Bondo vaidmenį filme pirmą kartą atliko britų aktorius Roger Moore.
Kaip ir visi ankstesnieji serijos filmai, šis taip pat buvo komerciškai sėkmingas ir surinko 126,4 milijono dolerių.
1980 metų sausio 20 dieną filmą Jungtinėje Karalystėje parodžius per televiziją ITV, jis sutraukė rekordinę 23,5 milijono žiūrovų auditoriją.[1] 2006 metais žurnalas „Entertainment Weekly“ filmą paskelbė trečiu geriausiu Bondo serijos filmu.[2]
Aktoriai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Roger Moore – Džeimsas Bondas, slaptasis britų agentas 007, tiriantis kelių kolegų mirties aplinkybes
- Yaphet Kotto – daktaras Kananga ir ponas Didysis, korumpuotas Karibų šalies diktatorius, tuo pačiu esantis ir narkotikų baronas
- Jane Seymour – Solitaire, Kanangos aiškiaregė, įsimylinti Bondą
- Julis Harris – Tee Hee Johnson, pagrindinis Kanangos parankinis
- David Hedison – Felix Leiter, CŽV agentas ir Bondo pagalbininkas, taip pat tiriantis Mr. Big‘o nusikaltimus
- Gloria Hendry – 'Rosie Carver, CŽV agentė
- Clifton James – Luizianos šerifas J. W. Pepper
- Geoffrey Holder – Baron Samedi, Kanangos parankinis, susijęs su vudu kultu
- Bernard Lee – M, Bondo viršininkas
- Roy Stewart – Quarrel Jaunesnysis, Bondo pagalbininkas San Monikoje, Quarrelo iš filmo Daktaras No sūnus
- Earl Jolly Brown – Whisper, Kanangos parankinis
- Tommy Lee – Adam, Kanangos parankinis
- Lois Maxwell – panelė Moneypenny, M sekretorė
- Madeline Smith – panelė Caruso, Italijos agentė
Prodiuseriai Bondo vaidmeniui vėl mėgino pakviesti Seaną Connery, tačiau jis atsisakė. Suorganizavus atranką, joje dalyvavo tokie aktoriai kaip Julianas Gloveris, Johnas Gavinas, Jeremy Brettas, Simonas Oatesas, Johnas Ronane ir Michaelas McStay, o pagrindiniu pretendentu buvo laikomas Michaelas Billingtonas. Kino studija „United Artists“ pageidavo, kad vaidmuo atitektų amerikiečiui, todėl buvo svarstomos Burto Reynoldso, Paulo Newmano ir Roberto Redfordo kandidatūros, tačiau prodiuseris Alberas R. Broccoli kategoriškai pareikalavo, kad Bondo atlikėjas privalo likti britas ir pagrindiniu favoritu įvardino Rogerį Moore. Pastarasis, jau sulaukęs populiarumo ir tarptautinio pripažinimo, buvo pretendentu įkūnyti Bondą dar prieš „Daktaro No“ ir „Jos Didenybės slaptojoje tarnyboje“ kūrimą.
Priėmęs pasiūlymą, Moore‘as pasistengė, kad jo personažas skirtųsi nuo Seano Connery Bondo bei nuo jo paties populiaraus personažo Simono Templaro iš serialo „Šventasis“. Filme atsirado komiškų scenų, o pats agentas tapo lengviau pažeidžiamas.
Apsisprendus dėl Bondo vaidmens atlikėjo, Billingtonas liko pagrindiniu pretendentu užimti agento 007 vietą, jei Moore‘as atsisakytų vaidinti sekančiame filme. Kadangi taip neįvyko, 1977 metais Billingtonas gavo epizodinį piktadario vaidmenį filme „Šnipas, kuris mane mylėjo“.
Renkant pagrindinio moters vaidmens (Solitaire) atlikėją, scenarijaus autorius Mankiewiczius įsivaizdavo ją juodaode, o pagrindine pretendente – Dianą Ross. Vis dėlto prodiuseriai Broccoli ir Saltzmanas nutarė nepažeisti Flemingo pirminio nusistatymo dėl baltaodės aktorės ir vaidmeniui pakvietė Jane Seymour. Jos sukurtą Solitaire personažą „IGN“ išrinko į Bondo merginų TOP 10 (10 vieta).[3]
Luizianos šerifo J. W. Pepperio personažas vėliau dar pasirodė filme „Žmogus su auksiniu pistoletu“. Abiejuose vaidmenį atliko aktorius Cliftonas Jamesas.
CŽV agento ir Bondo kolegos Felixo Leiterio personažas, dažnai pasirodantis filmuose, visada yra atliekamas vis kito aktoriaus. Išimtimi tapo Davidas Hedisonas, šį vaidmenį gavęs ir filme „Leidimas žudyti“.
Madeline Smith, vaidinanti agentę ir Bondo merginą Miss Caruso, buvo pasirinkta pagal Moore‘o rekomendaciją, nes jie jau buvo kartu vaidinę televizijos filme. Kaip vėliau prisipažino, Moore‘as buvo labai mandagus, tačiau ji jautėsi labai nepatogiai vaidindama pusnuogė šio žmonos akivaizdoje.
Šis filmas yra vienintelis iki 2006 metų Bondo serijoje, kuriame nėra personažo Q, aprūpinančio agentą naujausiais ginklais bei išradimais. Aktorius Desmondas Llewelynas tuo metu filmavosi seriale „Follufoot“ ir dėl Q vaidmens net buvo perrašytas scenarijus, kad jo herojaus nebūtų trijose serijose, tačiau prodiuseriai jau buvo nusprendę atsisakyti Q šiame filme, kas sukėlė didelį Llewelyno nepasitenkinimą.[4]
Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po „Deimantai amžiams“ sekančiu filmu prodiuseriai pasirinko Gyventi ir leisk numirti, nes scenarijaus autoriui Tomui Mankiewicziui pasirodė drąsi mintis ekranizuoti istoriją, kurioje vyrauja įvairūs rasiniai motyvai, pavyzdžiui, juodaodžiai piktadariai Black Panthers, kas tuo metu buvo nauja kine.
Režisieriumi paskirtas Guy Hamiltonas, būdamas dideliu džiazo mėgėju, nutarė filmavimą perkelti į Naująjį Orleaną. Filme atsirado šiam miestui būdingi motyvai (kanalai ir laidotuvės su džiazo muzika), tačiau režisierius nutarė neperkelti į juostą populiaraus festivalio Mardi Gras fragmentų, kadangi panašius galima sutikti ankstesniame filme „Kamuoinis žaibas“.
Filmavimo komandai ieškant tinkamos vietovės Jamaikoje, jie susipažino su Rossu Kananga, kurio krokodilų fermoje buvo užrašas „Pašaliniai bus suėsti“. Ferma buvo panaudota filmavimui, o jos savininko pavardė – pagrindiniam juostos neigiamam herojui.
Filmavimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Filmavimas vyko „Pinewood Studios“ studijoje, taip pat Niujorke, Naujajame Orleane, Luizianoje bei Jamaikoje, kuri filme virto išgalvota San Monikos sala. Orleane prodiuseriams buvo pranešta, kad, norėdami filmuoti, jie privalo sumokėti duoklę Harlemo gaujoms už apsaugą, o kai pinigai baigėsi, pastarieji ėmė „skatinti“ juos išvykti.
Daug problemų kilo filmuojant gyvūnus. Jane Seymour labai bijojo gyvačių, o sceną, kurioje Rossas Kananga šoka pro krokodilus, teko filmuoti penkis kartus. Vieno dublio metų krokodilas griebė aktoriaus pėdą, suplėšydamas tik kelnes.
Persekiojimais laivais buvo filmuojamas Luizianos senvagėse, potvynių metu. Šios scenoms buvo specialiai pagaminti 26 laivai, iš kurių 17 sunaikinta repeticijų metu.[5]
Muzika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kompozitoriui Johnui Barry nusprendus padaryti pertrauką kuriant muziką filmams apie Bondą, šis darbas buvo patikėtas George‘ui Martinui. Sukurti titulinę dainą buvo patikėta buvusiam grupės The Beatles nariui Paului McCartney, kuris jau buvo kviestas įrašyti dainą ankstesniam filmui „Deimantai amžiams“, o su Martinu jau buvo bendradarbiavęs kuriant muziką „Abbey Road“ 1969 metais.
Dainą Paulas parašė kartu su žmona Linda ir atliko su savo grupe Wings. „Live and Let Die“ yra pirmoji titulinė Bondo filmų roko stiliaus daina, sulaukusi didelio populiarumo JAV (3 savaitės 2-oje pozicijoje) ir Jungtinėje Karalystėje (9 vieta) bei tapusi sėkmingiausiu 1973-ių metų Paul McCartney įrašu. Šią dainą atlikėjas nuolatos groja savo koncertuose, o 1991 metais naują jos versiją įrašė Guns N' Roses.
Filmo pradžioje pasirodančią gatvės džiazo muzikantų procesiją vaidino kolektyvas Olympia Brass Band, o žudiko vaidmenį atliko trimitininkas Alvinas Alcornas. Procesijos metu skamba laidotuvių maršas „Just a Closer Walk with Thee“.
Apdovanojimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Metai | Apdovanojimas | Kategorija | Rezultatas |
|---|---|---|---|
| 1974 | Oskaras | Geriausia daina | Nominacija |
| 1974 | Grammy | Geriausia daina | Nominacija |
| 1974 | Golden Screen | Geriausias filmas | Laimėtojas |
| 1975 | Evening Standart | Geriausias filmas | Laimėtojas |
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „TV's jewels fail to shine in list of all-time winners“. Electronic Telegraph. 1998-02-07. Nuoroda tikrinta 2008-10-13.
- ↑ Benjamin Svetkey and Joshua Rich (2006-11-15). „Ranking the Bond Films“. Entertainment Weekly. Suarchyvuotas originalas 2008-09-30. Nuoroda tikrinta 2008-09-20.
- ↑ IGN: Top 10 Bond Babes Archyvuota kopija 2008-07-25 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Desmond Llewellyn’s final interview with reference to Live and Let Die and Follyfoot Archyvuota kopija 2012-02-17 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ The Seattle Times: Outdoors: Big, gaudy and Bond-like, Seattle Boat Show exhibit cuts to the chase
| |||||||||||