Pereiti prie turinio

Indo slėnio civilizacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Harapos kultūra)
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Indo slėnio civilizacija
2600 m. pr. m. e. – 1900 m. pr. m. e.
Mohendžo Daro griuvėsiai
Dab. valstybės Pakistanas (Pandžabas, Sindas, Beludžistanas), Indija (Gudžaratas)
Ist. regionas Pandžabas, Sindas, Beludžistanas, Gudžaratas
Gyvenvietės Mohendžo Daras, Harapa, Lotalas
Amžius Bronzos amžius
Lingvistinė grupė proto-dravidai (?)

3000–1500 m. pr. m. e. šiaurės vakarų Indo slėnio dalyje (dabartinis Pakistanas) vystėsi Harapos ir Mohendžo Daro kultūra. Tai seniausia žinoma Indostano subkontinente civilizacija, susiformavusi Sarasvati ir Indo upių slėniuose.

Civilizacijos kilmė ir paplitimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

VII−VI tūkstm. pr. m. e. minėtų upių baseinuose pagausėja nuolatinių gyvenviečių, kurių gyventojai augino kviečius, miežius, laikė karves, avis, ožkas; be akmeninių vartojo ir varinius bei bronzinius įrankius. Apie 3100 m. pr. m. e. minėtoje teritorijoje atsiranda pirmieji įtvirtinti miestai. Beje, vadinamoji „Ankstyvoji Indo slėnio kultūra“ (jai būdinga keramika, variniai įrankiai ir karoliai iš pusbrangių akmenų, aptinkami daugiausia Pandžabe) dabar daugelio tyrinėtojų laikoma jau nebe Harapos kultūros „ankstyvąja faze“ ar „prototipu“, o šiai kultūrai gimininga savita archeologine kultūra.

Harapos kultūra (kartais „tradiciškai“ pavadinama ir „Indo slėnio kultūra“, − nepaisant to, kad Indo slėnyje buvo paplitęs tik periferinis šios kultūros variantas), kuri chronologiškai beveik sutampa su senovės Egipto ir Šumero civilizacijomis, susiformavo vad. Protoharapiškosios (arba „Hakros keramikos“) kultūros pagrindu ir egzistavo nuo IV tūkstm. pr. m. e. pabaigos iki maždaug 1900 m. pr. m. e. Jos miestų liekanas dabartinio Pakistano teritorijoje 19211922 m. atrado Indijos Archeologijos tarnybos surengta ekspedicija. Naujausi atradimai rodo, kad ši kultūra kurį laiką aprėpė didžiulę teritoriją nuo Persų įlankos vakaruose iki Gango aukštupio baseino rytuose ir nuo buvusios tarybinės Vidurio Azijos šiaurėje iki dabartinės Maharaštros valstijos pietuose.

Kultūros gyventojų problema

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki šiol nėra visiškai aišku, „kieno“ ši civilizacija buvo. Labiausiai šis klausimas kaitina aistras pačioje Indijoje. Nacionalistiškai nusiteikęs gyventojų sluoksnis aktyviai gina idėją, kad Harapos kultūros gyventojai buvo arijai ir tuo pačiu neigia akademikų tarpe pripažintą hipotezę, kad arijai į šį subkontinentą atsikraustė pačiai kultūrai jau žlugus. Nacionalistų teigimu, Harapos klestėjimas atitinka vėlyvąjį Vedų laikotarpį, ką akivaizdžiai paneigia lingvistiniai duomenys. Akademikai ir toliau labiau linkę pritarti minčiai, kad Harapos kultūra buvo protodravidiška.

Materialinė kultūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vieni didžiausių Harapos kultūros miestų – Harapa (vedinė Harjupija) ir Mohendžo-Daras (sąlyginis pavad.) – maždaug 2,5 km² ploto gyvenvietės. Statūs gatvių susikirtimo kampai liudija buvus vieningą miesto planavimą. Įspūdį palieka miestų vandentiekių sistema − šiuo atžvilgiu su jais negalėjo lygintis nei Londonas, nei Niujorkas XIX a. Statybai buvo naudotos tiek degtos, tiek ir nedegtos plytos, kurių standartas buvo identiškas visuose atkastuose miestuose. Didieji miestai turėjo po maždaug 40 tūkst. gyventojų.

Įdomus Harapos kultūros bruožas yra praktiškumas. Nors architektūriniu ir technologiniu požiūriu statiniai yra aukšto lygio, tačiau dekoras kuklus ir atrodo, kad neteikta daug reikšmės net centrinių rūmų puošybai.

Amatai ir menas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrankiai ir indai jose gaminti daugiausia iš vario ir bronzos. Be įprastų namų apyvokos daiktų ir darbo įrankių Harapos kultūros miestuose dar buvo gaminami grąžtai, ietigaliai, pjūklai, skustuvai, iš vario ir bronzos lietos žmonių ir gyvūnų statulėlės. Papuošalai gaminti iš vario, aukso, sidabro, švino ir pusbrangių akmenų, garsieji Harapos kultūros antspaudai – iš tam tikro minkšto akmens arba terakotos. Taip pat randama daug molinių žaislų vaikams.

Ūkis ir prekyba

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Harapos kultūra pasižymėjo prijaukintų gyvūnų įvairove, nors arklių greičiausiai neaugino. Mokėjo apdirbti medvilnę.

Labai svarbią vietą „harapių“ ekonomikoje užėmė prekyba. Jie intensyviai prekiavo su Mesopotamija (apie tai byloja, be kita ko, Ūre ir kt. Mesopotamijos miestuose aptinkami „harapiški“ antspaudai). „Harapių“ eksportą į Šumerą sudarė daugiausia varis, auksas, medvilnė, mediena, dramblio kaulas, juvelyriniai dirbiniai, importą – alavas, sidabras, bitumas, vilnoniai audiniai, tikriausiai ir aliejus bei grūdai.

Nepaprastas visame Harapos kultūros areale regimas materialinės kultūros vienodumas, „harapiškų“ svorio ir kt. matų vieningumas, taip pat visuose didesniuose šios kultūros miestuose stūksojusios iš akmens ir plytų statytos neaiškios paskirties „citadelės“ bei didelės grūdų saugyklos leidžia daryti išvadą apie efektyvų centralizuotą didžiulės teritorijos administravimą. Tačiau dėl Harapos kultūros atstovų valstybinės organizacijos tipo tyrinėtojai nesutaria, − vieni spėja jį buvus monarchinį, kiti – teokratinį.

Kalbos ir rašto problema

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rasiniu atžvilgiu Harapos kultūros atstovai buvo pietiniai europeoidai ir beveik nesiskyrė nuo dabartinių Harapos kultūros arealo gyventojų. Tuo tarpu dėl „harapių“ kalbos nesutariama. Dauguma indologų mano anuometiniame Šiaurės Vakarų Indostane skambėjus vadinamąsias protodravidų ir kt. neindoeuropietiškas kalbas.

Raštas iki šiol lieka neiššifruotas, nepaisant keleto skambių pastarųjų metų pretenzijų. Raštas piktografinis, iš viso rasta apie 400 skirtingų ženklų. Spėjama, kad buvo rašoma iš dešinės į kairę. Daugiausia rašto pavydžių aptinkama ant molinių antspaudų.

Religinis gyvenimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Harapos kultūros miestuose būta religinės paskirties pastatų, religinę ar mitologinę prasmę neabejotinai turėjo daugelis tuose miestuose aptiktų terakotinių statulėlių bei antspaudų (viename iš jų pavaizduota svastika). Iš dalyje „Harapos antspaudų“ matomų jaučio, buivolo, elnio, tigro, dramblio, raganosio ir kt. gyvūnų atvaizdų paprastai daroma išvada apie „harapių“ visuomenėje paplitusį religinį gyvūnų garbinimą (kita vertus, minėtus atvaizdus galima interpretuoti ir kaip „harapių“ garbintų dievybių zoomorfinius pavidalus, šiuolaikiniame hinduizme išlikusius kaip tų dievybių vahanos). Atrodo, Harapos kultūros miestuose garbinta „Didžioji Motina“, kai kuriais savo bruožais primenanti vėlesnę Parvati. Daug diskusijų sukėlė medituojančios raguotos penkių gyvūnų apsuptos dievybės atvaizdas (Pašupačio antspaudas), − ji išvaizda ir simbolika labai primena hinduizme labai svarbų Šivą (Pašupatį).

Civilizacijos žlugimo priežastys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Urbanistinė Harapos, arba Sarasvati-Indo (anot Indijos mokslininkų) civilizacija žlugo maždaug 2000−1800 m. pr. m. e., tačiau ji toli gražu neišnyko nepalikdama jokių pėdsakų.

Vadinamasis „posturbanistinis“ periodas truko apie tūkstantį metų. Nėra vieningos nuomonės apie šios civilizacijos žlugimo priežastis. Pagrindinės teorijos yra keturios: 1) klimato pasikeitimas ir žemės ūkio katastrofa; 2) stichinės nelaimės (Indo vagos pasikeitimas, didelių potvynių Mohendžo Dare pėdsakai, išdžiūvusi Sarasvati upė); 3) genčių, gal net indoarijų invazija; 4) epidemija.