Hindustaniečiai

Hindustaniečiai, hindustaniai – sąvoka, kuria kartais nusakomi Indijos gyventojai, kaip gimtąją vartojantys hindustani (hindi bei urdu) kalbos atmainas. Jų arealas aprėpia daugiausia Indo–Gangos žemumą (Utar Pradešas, Madhja Pradešas, Delis, dalis Radžastano, Biharo, Harjanos, Utarakhando, Džharkhando); tai gausiausia etnolingvistinė indų grupė (sudaro 30–40 % Indijos gyventojų). Hindustaniečiai nesudaro jokios tautos, neturi bendros savimonės ir savivardžio. Ši sąvoka XX a. pr. retsykiais naudota Britų Indijos valdininkų, taip pat sutinkama tarybinėje antropologinėje literatūroje. Hindustaniečiai vartoja įvairias rytų ir vakarų hindi tarmes, kurios kartais išskiriamos kaip atskiros kalbos. Dauguma tikinčiųjų – hinduistai (daugiausia vaišnavai), yra didelė musulmonų dalis.

Kai kurios didesnės hindustaniečių tautos arba jiems artimos grupės: maithiliai, avadhiai, bhodžpurai, radžasthaniečiai, čhatisgarhai ir kt.

Verčiasi ariamąja žemdirbyste (kviečiai, soros, miežiai, ankštiniai, pietuose – ryžiai, garstyčios, svėrės, sezamas, cukranendrės, medvilnė), augina gyvulius, dirba pramonės, paslaugų srityse. Amatai – kilimų, medvilninių audinių, muslino audimas, puodininkystė, kalyba.

Būstas kaimuose paprastai statomas iš molio, dengiamas šiaudais arba lapais. Apranga indiška – vyrai dėvi marškinius, dhočius arba siauras kelnes, priekyje užsegamus kaftanus, nešioja turbanus arba baltas kepuraites, moterys – sarius, koftas.

Kaimiškose vietovėse išlikęs susiskirstymas kastomis. Paplitusi klasikinė hindustani muzika, labai gausus žodinės kultūros paveldas, šokiai.

Hindustaniečiai gyvena Indijos kultūros lopšyje – Arjavartoje. Šiame regione II–I tūkstm. pr. m. e. gyvavo vedų civilizacija, sukurtos vedos, puranos, „Mahabharata“, „Ramajana“. Iškilo daugelis senųjų Indijos miestų – Hastinapura (Delis), Varanasis, Pataliputra (Patna). Šis kraštas buvo Maurijų, Guptų imperijų šerdis. Rytiniame areale kilo budizmas. Nuo XIII a. kraštą užėmė musulmonai, gyventojai patyrė stiprią persų-arabų kultūrų įtaką.