Immanuel Kant
Imanuelis Kantas vok. Immanuel Kant | |
---|---|
Johano Gotlybo Bekerio portretas, 1768 m. | |
Gimė | 1724 m. balandžio 22 d. Karaliaučius |
Mirė | 1804 m. vasario 12 d. (79 metai) Karaliaučius |
Palaidotas (-a) | 1804 m. vasario 28 d. Karaliaučiaus katedra |
Veikla | Filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas. |
Sritis | estetika, epistemologija, etika, metafizika, sisteminė filosofija |
Organizacijos | Karaliaučiaus universitetas |
Alma mater | Frydricho kolegija, Karaliaučiaus universitetas |
Doktorant. vadovas | Martinas Knucenas, Johanas Gotfrydas Teskė (magistrantūros vadovas), Konradas Gotlybas Markatas |
Žymūs studentai | Jakobas Sigismundas Bekas, Johanas Gotfrydas Herderis, Karlas Leonhardas Reinholderis(epistolinis korespondentas) |
Žinomas (-a) už | kūrinį „Grynojo proto kritika“, kantizmo filosofinę srovę |
Vikiteka | Immanuel Kant |
Parašas | |
Imanuelis Kantas (vok. Immanuel Kant; 1724 m. balandžio 22 d. – 1804 m. vasario 12 d.) buvo Prūsijos apšvietos filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, tyrinėjęs, dėstęs ir rašęs apie filosofiją, antropologiją ir epistelomogiją.[1] Jo veikalai „Grynojo proto kritika“ ir „Praktinio proto kritika“ buvo filosofijos istorijos lūžio taškas, pereinant į moderniąją filosofiją. Kanto veikalai daro įtaką ir XXI amžiaus filosofinei diskusijai.[2] Autoriaus ir jo sekėjų plėtota filosofijos kryptis – kantizmas.[3]
Gyvenimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kantas gimė Karaliaučiuje, Prūsijos vokiečių liuteronų pietistų šeimoje. Motina Ana Regina Roiter (1697–1737) buvo gimusi Karaliaučiuje, o jos tėvas buvo kilęs iš Niurnbergo.[4] Kanto tėvas Johanas Georgas Kantas (1682–1746) buvo iš Mėmelio kilęs diržius. Tikėtina, kad Kantų pavardė - kuršiška-kuršininkiška, kilusi iš Kantvainių kaimo pavadinimo (vok. Kantwaggen, dabartinės Priekulės dalis).[5][6]
Klebono dėka, Kantas – ketvirtas iš devynių vaikų šeimoje – galėjo įgauti išsilavinimą. Būdamas aštuonerių, įstojo į jo vadovautą pietistų Frydricho kolegiją, kurioje besimokydamas pažino vėlesnę autoriaus veiklą įkvėpusią lotynišką literatūrą. 1740 m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą.[7] 1746–1750 metais Kantas mokytojavo Jučiuose. Mokė lietuviškų bažnyčių ir mokyklų inspektorius, klebono D. E. Anderso ir vietos klebono vaikus. 1750 persikėlė į Ansdorfą prie Osterodės (dabar Ostruda, Lenkija). 1753 dirbo Rautenberkyje (dar vadinamame Kamantais, dabar Uzlovojė), dvarininko Kaizerlingo šeimos mokytoju. 1754 metais grįžo į Karaliaučių. Po metų apgynė magistro disertaciją ir tapo privatdocentu. Dėstė logiką, metafiziką ir mechaniką. Iš pradžių gyveno Magistrato gatvelėje Knypavoje, pas prof. Kipkę. Ten įvyko ir pirmoji paskaita. Nuo 1766 gyveno Lėbenichte, buvusioje rotušėje, pas knygininką J. J. Kanterį. Vėliau – Oksenmarkte. 1784 pats įsigijo dviejų aukštų namą. Vasarą Imanuelis Kantas ten skaitė logiką ir fizinę geografiją, žiemą – metafiziką ir antropologiją. 1770 tapo profesoriumi ir 1788 pradėjo eiti rektoriaus pareigas. Paskutinė Kanto paskaita vyko 1795 m. birželio 23 dieną. Imanuelis Kantas mirė 1804 metų vasario 12 d., Karaliaučiuje.[2] Imanuelis Kantas palaidotas Karaliaučiaus katedroje, 1924 m. pastatytas I. Kanto memorialas kolonada. 2005 m. Imanuelio Kanto vardas suteiktas Kaliningrado universitetui.[8]
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- „Grynojo proto kritika“ (Kritik der reinen Vernunft) – skirta pažinimo teorijai; teigiama, kad pažinimui būtinos ir juslės, ir protas, 1781
- „Prolegomenai kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu“ (Prolegomena zu einer jeden künftigen Metaphysik, die als Wissenschaft wird auftreten können) – „Grynojo proto kritikos“ pagrindinių minčių trumpesnis, paprastesnis išdėstymas, 1783
- „Dorovės metafizikos pagrindai“ (Grundlegung zur Metaphysik der Sitten) – „Praktinio proto kritikos“ pagrindinių minčių trumpesnis, paprastesnis išdėstymas, 1785
- „Praktinio proto kritika“ (Kritik der praktischen Vernunft) – skirta etikai; teigiama, kad kiekvienas turi elgtis taip, kad jo elgesio taisyklė galėtų tapti visuotinio elgesio maksima, 1788
- „Sprendimo galios kritika“ (Kritik der Urteilskraft) – skirta estetikai, 1790
- „Religija vien tik proto ribose“ (Die Religion innerhalb der Grenzen der blossen Vernunft, 1793)
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Apie Kantą
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Arsenijus Gulyga „Kantas“ – Vilnius, Vyturys, 1989, ISBN 5-7900-0157-2
- Nerija Putinaitė „Paskutinioji proto revoliucija: Kanto praktinės filosofijos studija“ – Vilnius, Aidai, 2004, ISBN 9955-445-80-7
- Johanas Štrauchas „Naujųjų amžių filosofijos istorija“ – Vilnius, Amžius, 1996, ISBN 9986-430-49-6
- Loreta Anilionytė „Naujųjų amžių etikos profiliai“ – Vilnius: VPU leidykla, 2011, 228 p. ISBN 978-9955-20-639-2
Vertimai į lietuvių kalbą
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- „Prolegomenai kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu“ (vertė Romanas Plečkaitis) – Vilnius, Mintis, 1972 (2-as leidimas: Vilnius, Mintis, 1993, ISBN 5-417-00669-6)
- „Dorovės metafizikos pagrindai“ (vertė Kristina Rickevičiūtė) – Vilnius, Mintis, 1980
- „Grynojo proto kritika“ (vertė Romanas Plečkaitis) – Vilnius, Mintis, 1982 (2-as leidimas: Vilnius, Mintis, 1996, ISBN 5-417-00736-6; 3-as leidimas: Vilnius, Margi raštai, 2013, ISBN 978-9986-09-439-5)
- „Praktinio proto kritika“ (vertė, įvadinį straipsnį ir paaiškinimus parašė Romanas Plečkaitis) – Vilnius, Mintis, 1987
- „Apie pedagogiką“ (vertė L. Jovaiša) – Kaunas, Šviesa, 1990, ISBN 5-430-01240-8
- „Sprendimo galios kritika“ (vertė, įvadinį straipsnį ir paaiškinimus parašė R. Plečkaitis) – Vilnius, Mintis, 1991, ISBN 5-417-00330-1
- „Politiniai traktatai“ (vertė Antanas Gailius ir Gediminas Žukas, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Alvydas Jokubaitis) – Vilnius, Aidai, 1996, ISBN 9986-590-22-1
- „Tavo gyvenimo prasmė“ (vertė Algis Matulionis) – Kaunas, Vada, 2000, ISBN 9986-481-29-5
- „Religija vien tik proto ribose“ (vertė ir įvadą parašė Romanas Plečkaitis) – Vilnius, Pradai, 2000, ISBN 9986-943-38-8.
- „Antropologija pragmatiniu požiūriu“ (vertė Romanas Plečkaitis ir Ramutė Rybelienė, baigiamąjį straipsnį parašė Antanas Rybelis) – Vilnius, Margi raštai, 2010, ISBN 978-9986-09-404-3.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Crane Brinton. „Enlightenment“. Encyclopedia of Philosophy. Vol. 2, p. 519. Macmillan, 1967.
- ↑ 2,0 2,1 Jūratė Baranova. XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu, Vilnius: LEU leidykla, 2015, p.29-30.
- ↑ „Kantizmas“. vle.lt.
- ↑ „Cosmopolis“. Koenigsberg-is-dead.de. 2001-04-23. Suarchyvuota iš originalo 2009-03-22. Nuoroda tikrinta 2009-07-24.
- ↑ R.K. Murray, "The Origin of Immanuel Kant's Family Name", Kantian Review 13(1), March 2008, pp. 190–193.
- ↑ Rosa Kohlheim, Volker Kohlheim, Duden – Familiennamen: Herkunft und Bedeutung von 20.000 Nachnamen, Bibliographisches Institut & F.A. Brockhaus AG, Mannheim 2005, p. 365.
- ↑ „Immanuel Kant“. britannica.com.
- ↑ „Immanuel Kant“. vle.lt.