Pereiti prie turinio

Japetas (palydovas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Japetas

Cassini-Huygens nuotrauka
Atradimas
Atradėjas G. D. Cassini
Atrastas 1671 m. spalio 25 d.
Orbitos charakteristikos
Didžioji pusašė 3 560 820 km
Ekscentricitetas 0,0283[1]
Apskriejimo
periodas
79,3215 d
Posvyris 17,28° (į ekliptiką)
15,47° (į Saturno ekvat.)
7,52° (į Laplaso plokštumą)
Planetos palydovas Saturno
Fizinės charakteristikos
Dimensijos 1494×1498×1425 km[2]
Vidutinis skersmuo 1472 km[2]
Masė (1,805635±0,000375)×1021 kg[3]
Vidutinis tankis 1,0830±0,0066 g/cm³[3]
Laisvojo kritimo
pagreitis
~0,223 m/s²
Pabėgimo greitis ~0,572 km/s
Sukimosi apie
ašį periodas
79,3215 d (sinchroninis)
Ašies posvyris
Albedas 0,05–0,5[4]

Japetas, arba Saturnas VIII – natūralus Saturno palydovas, kurį 1671 m. spalio 25 d. atrado astronomas Giovanni Domenico Cassini. Palydovas pavadintas titano Japeto graikų mitologijoje vardu.

Cassini keturis atrastus palydovus (Tetiją, Dionę, Rėją ir Japetą) Liudviko XIV garbei pavadino „Sidera Lodoicea“ (liet. Liudviko žvaigždės). 1789 m. William Herschel atrado Mimą ir Enceladą. Kadangi tuo metu palydovai neturėjo pavadinimų, kartu su Titanu jiems dabartinius pavadinimus 1847 m. davė W. Herschel sūnus John Herschel[5].

Fizinės charakteristikos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mažas tankis leidžia daryti išvada, jog Japetas daugiausia sudarytas iš ledo ir nedidelio kiekio (~20 %) uolienų. Kitaip nei daugumos palydovų, pastarojo forma nei sferinė, nei elipsoidinė, per vidurį turi ryškią pusiaujo keterą, suplotus polius. Palydovas tankiai nusėtas krateriais, turi kelis ypač didelius kraterius, kurių didžiausio skersmuo viršija 500 km. Japetas pasižymi tuo, jog turi dviejų spalvų pusrutulius. Tamsų, pavadintą Kasinio regionu (Cassini Regio), ir šviesų, vadinamą Ronsevalio žeme (Roncevaux Terra).

Temperatūra tamsiajame regione ties pusiauju pakyla iki 130 K (-143,2°C). Šviesioji pusė sugeria mažiau Saulės šviesos, todėl čia temperatūra pakyla iki 100 K (-173,2 °C)[6].

Pusiaujo ketera

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pusiaujo ketera iš arti.

Vienas ryškiausių šio palydovo paviršiaus darinių - pusiaujo ketera, besidriekianti 1300 km Kasinio regiono viduriu. Ketera yra 20 km pločio ir vidutiniškai 13 km aukščio. Atrasta, kai Cassini erdvėlaivis nufotografavo Japetą 2004 m. gruodžio 31 d. Vietomis ketera išauga net iki 20 km aukščiau supančių vietovių, gausiai nusėta kraterių, o tai liudija seną kilmę.

Kol kas tiksliai nežinoma, kaip susiformavo ši ketera ir kodėl driekiasi idealiai pusiaujo linija. Šiuo metu iškeltos trys hipotezės:

  1. manoma, jog tai gali būti jauno Japeto paplokščios formos liekana, kai palydovas apie savo ašį sukosi žymiai greičiau, nei dabar[7].
  2. Tai galėjo būti ledinė medžiaga, išsiveržusi iš po paviršiaus ir sustingusi.
  3. Buvo pasiūlyta idėja, jog Japetas formavimosi metu dėl didelės Hilo sferos turėjo žiedų sistemą ir kad ši ketera susiformavo dėl žiedų susidūrimo akrecijos[8]. Tačiau ketera atrodo per daug tvirta, jei ji būtų šio įvykio rezultatas, be to, naujos nuotraukos atskleidė keteros tektoninius defektus, akivaizdžiai nesuderinamus su šia hipoteze[9].

Nors Japetas yra trečias pagal dydį Saturno palydovas, tačiau skrieja apie planetą žymiai toliau, nei artesnis didelis palydovas Titanas. Tuo pačiu palydovo orbitos plokštuma yra labiausiai pakrypusi iš visų reguliarių palydovų. Dėl tokių orbitos savybių Japete, vieninteliame iš didžiųjų palydovų, aiškiai matytųsi Saturno žiedai, o pati planeta atrodytų keturis kartus didesnė nei Mėnulis žvelgiant iš Žemės.

  1. NASA JPL: Planetary Satellite Mean Orbital Parameters
  2. 2,0 2,1 P. C. Thomas, J. A. Burns, P. Helfenstein ir kt. „Shapes of the saturnian icy satellites and their significance. 2007, Icarus 190: 573-584.
  3. 3,0 3,1 R. A. Jacobson, P. G. Antreasian, J. J. Bordi, K. E. Criddle ir kt. The gravity field of the saturnian system from satellite observations and spacecraft tracking data. 2006 gruodis, The Astronomical Journal 132: 2520-2526.
  4. NASA: David R. Williams. Saturnian Satellite Fact Sheet.
  5. William Lassell. Monthly Notices of the Royal Astronomical Society. 1848 m. sausio 14 d., T.8, Nr.3, p.42–43
  6. http://saturn.jpl.nasa.gov/multimedia/images/image-details.cfm?imageID=1281
  7. Richard A. Kerr. How Saturn's Icy Moons Get a (Geologic) Life. 2006, Science 311 (5757): 29.
  8. W.-H Ip. On a ring origin of the equatorial ridge of Iapetus. 2006, Geophysical Research Letters, T.33, L16203
  9. Cassini–Huygens news: Cassini Is on the Trail of a Runaway Mystery Archyvuota kopija 2008-04-30 iš Wayback Machine projekto.