Juozas Šibaila
| Juozas Šibaila | |
|---|---|
| Gimė | 1905 m. kovo 18 d. Vadėnai, Nedzingės valsčius, Alytaus apskritis |
| Mirė | 1953 m. vasario 11 d. (47 metai) Dovydų miškas, Ramygalos rajonas, Šiaulių sritis |
| Sutuoktinis (-ė) | Ona Augustinaitė-Šibailienė |
| Vaikai | Vytautas, Rimvydas, Kęstutis |
| Veikla | pedagogas, partizanas |
| Žymūs apdovanojimai | |
| |
Juozas Šibaila (kovos vardai Merainis, Diedukas; 1905 m. kovo 18 d., Vadėnai, Nedzingės valsčius, Alytaus apskritis – 1953 m. vasario 11 d., Dovydų miškas, Ramygalos rajonas, Šiaulių sritis) – Lietuvos pedagogas, partizanas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos signataras.
Tarpukaris
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė pasiturinčio ūkininko šeimoje. Baigė Alytaus mokytojų seminariją, mokytojavo Alytaus ir Ukmergės apskrityse. Apie 1928 m. vedė Oną Augustinaitę. Buvo Šaulių sąjungos narys, apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu. Prasidėjus sovietų okupacijai su žmona mokytojavo Balninkuose. 1941 m. birželio 14 d. visa J. Šibailos šeima, išskyrus jį patį (tuo metu nebuvo namuose), buvo ištremta į Katunskojės gyvenvietę Smolenskojės rajone, Altajaus krašte. J. Šibaila liko Lietuvoje, vokiečių okupacijos metais toliau dirbo Balninkų mokykloje mokytoju. 1944 m. įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę.[1][2]
Partizaninė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1944 m. rudenį įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą – organizavo partizanus Ukmergės apskrityje. Vėliau tapo Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės štabo viršininku, redagavo rinktinės leidinį „Tėvynė šaukia“. Nuo 1948 m. vasario mėnesio dirbo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities štabe. Po metų kaip šios srities atstovas deleguotas į kuriamą partizanų vyriausiąją vadovybę. Nuo 1949 m. vasario mėn. – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo narys, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas, leidinio „Prie rymančio Rūpintojėlio“ redaktorius. 1950 m. gegužės 30 d. LLKS Tarybos prezidiumo nutarimu jam suteiktas laisvės kovotojo partizanų pulkininko laipsnis, apdovanotas visų trijų laipsnių Laisvės kovos kryžiais.[1][2]
Mirtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1952 m. rudenį J. Šibaila kartu su savo pavaduotoju, LLKS Tarybos prezidiumo nariu Povilu Žiliu-Klevu Ramygalos rajone, Dovydų miške, įsirengė bunkerį, ten gyveno ir dirbo. Suimtas partizanas Vincas Navardauskas, neištvėręs kankinimų, nurodė partizanų buvimo vietą. 1953 m. vasario 11 d. MGB Kėdainių ir Ramygalos rajonų skyrių operatyvinės grupės apsupo bunkerį. Kautynėse žuvo J. Šibaila ir P. Žilys. Žuvusiųjų palaikų užkasimo vieta neišaiškinta.[3]
Šeima
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sūnus Kęstutis Šibaila iš tremties į Lietuvą grįžo 1963 m., žmona Ona Augustinaitė-Šibailienė – 1970 m. Sūnūs Rimvydas ir Vytautas į Lietuvą negrįžo. Rimvydas 1968 m. žuvo autoavarijoje drauge su savo žmona Altajaus krašte. Girtas sunkvežimio vairuotojas partrenkė juos važiuojančius motociklu.[3]
Pripažinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1998 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis (po mirties);
- 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties).
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 „Juozas Šibaila-Merainis (1905-1953)“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Nuoroda tikrinta 2015-01-27.
- ↑ 2,0 2,1 „JUOZAS ŠIBAILA-MERAINIS, DIEDUKAS“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2004-01-30. Nuoroda tikrinta 2015-01-27.
- ↑ 3,0 3,1 Trimonienė, Rūta. „JUOZAPAS (JUOZAS) ŠIBAILA-DIEDUKAS, MERAINIS 1905 03 18–1953 02 11“ (PDF). Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Nuoroda tikrinta 2015-01-28.
