Karibų krizė

Karibų krizė
Priklauso: Šaltasis karas
CŽV užfiksuota sovietų vidutinio nuotolio balistinės raketos nuotrauka Raudonojoje aikštėje, Maskvoje
Data 1962 m. spalio 16–29 d. Vieta Kuba Rezultatas Pasiekta taika SSRS viešai paskelbė išgabensianti raketas iš Kubos JAV įsipareigojo išgabenti raketas iš Turkijos ir Italijos JAV pasižadėjo niekada neįsiveržti į Kubą Sukurta karštoji linija tarp JAV ir SSRS
Konflikto šalys
Sovietų Sąjunga  Kuba Remiama: Varšuvos paktas	JAV  Italija  Turkija Remiama:  NATO OAS
Vadovai ir kariniai vadai
Nikita Chruščiovas Anastasas Mikojanas Rodionas Malinovskis Isa Plijevas Fidelis Kastro Raulis Kastro Če Gevara	Džonas Kenedis Robertas Kenedis Amintore Fanfani Giulio Andreotti Cemal Gürsel İlhami Sancar
Nuostoliai
Nėra	Vienas U-2 lėktuvas dingo

JAV prezidento Džono Kenedžio ir SSRS Užsienio reikalų ministro Andrejaus Gromykos susitikimas Karibų krizės metu.

Karibų krizė (rus. Карибский кризис), Kubos raketų krizė (angl. Cuban Missile Crisis) arba Spalio krizė (isp. Crisis de Octubre) – Šaltojo karo konfrontacijos tarp JAV ir SSRS pasireiškimas, vykęs 1962 m. spalio 14-28 dienomis. Jis laikomas vienu įtempčiausių Šaltojo karo laikotarpių, rizikavęs peraugti į didelio masto karinius veiksmus su branduolinio ginklo panaudojimu ir gresiančiu abipusiu susinaikinimu.

1962 m. rugsėjį, po nepavykusių JAV operacijų, kuriomis siekta nuversti Fidelio Kastro režimą Kuboje, pastaroji priėmė SSRS pasiūlymą savo šalies teritorijoje pastatyti raketines bazes su vidutinio nuotolio balistinėmis raketomis (R12 arba SS-4 Sandal pagal NATO klasifikaciją) ir ilgojo nuotolio raketomis, nešančiomis branduolinį ginklą. Jų pajėgumo užteko surengti ataką prieš daugumą strateginių JAV objektų. Šis bazių įkūrimas sekė po daugiau nei 100 panašaus pobūdžio JAV raketų išdėstymo 1958 m. Didžiojoje Britanijoje ir 1961 m. Italijoje bei Turkijoje.

1962 m. spalio 14 d. JAV oro pajėgų žvalgybinis lėktuvas „U-2“, skrisdamas virš Kubos, iš didelio aukščio darytose fotografijose užfiksavo bazių statymo įrodymus. SSRS pusantros savaitės atmetinėjo JAV reikalavimus pašalinti raketas, kol galiausiai buvo pereita prie slaptų derybų, pasibaigusių 1962 m. spalio 28 d. Viešai paskelbtas susitarimas skelbė, kad už JAV pažadą niekada neįsiveržti į Kubą, sovietai išgabens raketas atgal į SSRS, leisdami jas patikrinti Jungtinių Tautų inspektoriams. Slaptoji susitarimo dalis taip pat įpareigojo JAV pašalinti ilgojo nuotolio raketas, esančias Turkijoje.

Praėjus dviem savaitėms po susitarimo, raketos su jomis susijusia įranga buvo laivais išplukdytos atgal į SSRS, o JAV iki 1963 m. rugsėjo pašalino raketas iš Turkijos.

Kaip Kubos raketų krizės išdava, tarp Maskvos ir Vašingtono buvo įkurta tiesioginė telefono linija.

Priešistorė

Ilgo nuotolio „Jupiter“ raketa, kurias JAV buvo dislokavusi Turkijoje.

6-ajame XX a. dešimtmetyje Kuboje egzistavusią JAV palaikomą Batistos diktatūrą 1959 m. išvakarėse nuvertė partizaninis judėjimas, vadovaujamas jauno, iš turtingų dvarininkų šeimos kilusio advokato Fidelio Kastro. Naujoji vyriausybė netrukus nacionalizavo amerikiečių žemės valdas ir didesnius kaip 400 ha vietinių savininkų dvarus, susidorojo su politiniais oponentais, suvaržė žodžio laisvę. Kubos ir JAV santykiai sparčiai blogėjo. 1960 m. vasarą JAV prezidentas Dvaitas Eizenhaueris pasirašė įstatymą, draudžiantį įvežti iš Kubos cukrų. F. Kastras atsakė nacionalizuodamas amerikiečių pramonės įmones, bankus, susisiekimo bei ryšių kompanijas, užmegzdamas glaudesnius ekonominius ir politinius santykius su SSRS. 1961 m. sausio mėn. JAV nutraukė su Kuba diplomatinius santykius.

Naujai išrinktas JAV prezidentas Džonas Kenedis jau rinkiminės kampanijos metu stipriai kritikavo susidariusią padėtį, o atėjęs į valdžią palaikė slaptas žvalgybos operacijas (pavyzdžiui, įsiveržimą į Kiaulių įlanką arba Kubos projektą), kuriomis nesėkmingai bandyta nuversti F. Kastro režimą ir grąžinti Kubą į JAV įtakos zoną. Tuo tarpu Nikita Chruščiovas atvirai išreiškė esamą ir būsimą paramą Kubos valdžiai.

1961 m. JAV įrengė ilgo nuotolio raketų (galinčių pasiekti Maskvą ir kitus SSRS miestus) bazes Turkijoje ir Italijoje. Tai tapo viena iš priežasčių N. Chruščiovui atsakyti analogiškais veiksmais Kuboje.

Krizės eiga

Sužinojęs apie raketų bazes Turkijoje, N. Chruščiovas savo artimiausiems patarėjams išreiškė rūpestį, kad JAV gali surengti išpuolį vos per kelias minutes, o sovietų raketoms pasiekti JAV teritoriją prireikia pusės valandos. Tuo remiantis buvo iškelta mintis įrengti panašias bazes Kuboje, kurios turėtų dvigubą paskirtį: apsaugotų F. Kastro režimą ir išlygintų galios balansą. 1962 m. vasarą į Kubą buvo išsiųsta slapta sovietų delegacija, pateikusi F. Kastrui konkrečius pasiūlymus, su kuriais jis sutiko.

JAV žvalgybos nuotrauka, įrodžiusi raketinių bazių buvimą Kuboje.

Priešingai nei JAV, kurdama bazes Turkijoje ir Italijoje, SSRS raketas į Kubą atgabeno slapta, planuodama jų buvimą atskleisti po kelių mėnesių. Toks poelgis lėmė, jog kai JAV žvalgyba, iš didelio aukščio darydama Kubos nuotraukas, aptiko pusiau paslėptas raketinių bazių užuomazgas, jų buvimas buvo įvertintas ne kaip diplomatinis SSRS veiksmas, bet netolimoje ateityje rengiamo užpuolimo išraiška. Be to, iki to laiko JAV ir SSRS aukšto rango pareigūnai buvo apsikeitę pareiškimais, kad pirmieji netoleruos bet kokių puolamųjų ginklų dislokavimo Kuboje, o antrieji užtikrino, jog to ir nesirengiama daryti.

Spalio 14 d., gavus nepaneigiamus įrodymus apie raketines bazes Kuboje, kitą dieną apie tai buvo pranešta prezidentui J. F. Kenedžiui ir suformuotas specialus komitetas. Buvo apsvarstytos kelios veiksmų galimybės, pradedant diplomatiniu atsaku ir baigiant oro pajėgų įsiveržimu į Kubą ir bazių subombardavimu. J. F. Kenedis išliko skeptiškas jėgos panaudojimo minčiai, tačiau įsakė parengti planus įvairiems scenarijams ir paruošti armiją galimam puolimui.

Spalio 18 d., neatskleisdamas turimų žvalgybos duomenų, J. F. Kenedis susitiko su SSRS Užsienio reikalų ministru Andrejum Gromyka. Šis patikino, jog SSRS nesiruošia Kuboje dislokuoti puolamųjų ginklų.

Spalio 21 d. specialaus komiteto susitikime buvo priimtas sprendimas taikyti Kubai jūrinę blokadą, nepraleidžiant nė vieno laivo, gabenančio ginklus. Sekančią dieną J. F. Kenedis pranešime per televiziją paskelbė apie raketų bazių suradimą ir blokados pradžią. Spalio 25 d. raketų klausimas buvo iškeltas Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, tačiau sovietų ambasadorius Valerijus Zorinas atsisakė jį komentuoti.

Kubos jūrinė blokada sugebėjo sulaikyti keliolika SSRS laivų, tačiau tolimesniais žvalgybos duomenimis, raketinių bazių statybos nebuvo nutrauktos. Spalio 26 d. atrodė, kad derybos pasiekė aklavietę, nei JAV, nei Sovietų Sąjungai nenorint pakeisti savos pozicijos, tačiau vakare buvo gautas N. Chruščiovo laiškas su pasiūlymu pašalinti raketas už JAV pasižadėjimą neįsiveržti į Kubą. Sekančios dienos ryte buvo gautas papildomas reikalavimas pašalinti JAV raketas iš Italijos ir Turkijos. JAV nusprendė ignoruoti šį papildymą ir viešose derybose laikytis pirmojo pasiūlymo, tačiau vėliau turėjo slaptai sutikti ir su antruoju reikalavimu, apribojant jį ilgojo nuotolio raketų išgabenimu iš Turkijos.

Spalio 28 d. krizė oficialiai baigėsi. SSRS raketos buvo išgabentos iš Kubos lapkričio 5−9 d., o JAV ilgo nuotolio raketos Turkijoje buvo išmontuotos iki 1963 m. balandžio 24 d.

Šaltiniai

• Sheldon M. Stern. The week the world stood still: inside the secret Cuban Missile Crisis. Stanford University Press, 2005