Kunaširas
44°07′ š. pl. 145°51′ r. ilg. / 44.117°š. pl. 145.850°r. ilg.
Kunaširas (rus. Кунашир, jap. 国後島 = Kunashiri-tō, ain. クナシㇼ = Kunasir) – Rusijai priklausanti sala Kurilų salyne, toliausiai pietuose esanti salyno sala. Nemuro sąsiauriu atskirta nuo Hokaido salos (Japonija). Plotas – 1490 km².
Salos ilgis 123 km, didžiausias plotis 30 km. Kranto linijos ilgis – 343 km. Paviršius kalnuotas, gausu veikiančių ugnikalnių (Tiatios, Mendelejevo, Golovnino, Rurujo) ir karštųjų versmių (Goriačij Pliažo, Dobryj Kliučo ir kt.).[1] Aukščiausia vieta – Tiatios ugnikalnis (1819 m). Saloje auga mišrieji ir lapuočių miškai, pomiškyje – lianos, paparčiai, Kurilų bambukai). Dalis Kunaširo kartu su aplinkinėmis salelėmis paskelbta Kurilų rezervatu (įkurtas 1984 m.).[2]
2007 m. Kunašire gyveno ~8000 gyventojų (beveik visi – Južno Kurilsko gyvenvietėje). Sala administraciškai priklauso Sachalino sričiai, Južno Kurilsko rajonui. Verčiamasi daugiausia žvejyba ir žuvies perdirbimu, vystoma gyvulininkystė. Veikia šiluminė jėgainė. Yra oro uostas.
Saloje nuo seno gyveno ainai. XVIII a. kolonizaciją pradėjo Rusija ir Japonija. 1855 m. Kunaširas oficialiai pripažintas Japonijos valda, bet per antrąjį pasaulinį karą užimtas Raudonosios armijos. Japonija Kunaširą ir kelias kitas pietų Kurilų salas tebelaiko savo valda.
-
Rurujo ugnikalnis -
Kunaširo miškas -
Južno Kurilskas -
Bazalto dariniai Stolbčatyj kyšulyje
.jpg?lang=lt)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 239
- ↑ Kunaširas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
