Laukiniai Vakarai

Laukiniai Vakarai (angl. Wild West), taip pat Amerikos Senieji Vakarai (American Old West), Paribys (Frontier) – bėgant laikui kitusi teritorija Jungtinėse Amerikos Valstijose, besidriekusi į vakarus nuo amerikiečių sėsliai apgyvendintų žemių. Stereotipiškai Laukiniai Vakarai įsivaizduojami kaip žemės, kuriose JAV valdžia buvo ribota, kur klestėjo ginkluotos gaujos, tebegyveno indėnai.

Istorija

Nuo XVII a. pr. europiečiai (britai, prancūzai, olandai, švedai) pradėjo steigti savo kolonijas Šiaurės Amerikos Atlanto vandenyno pakrantėje. Priešingai, nei dauguma kitų naujakurių, kurie toliau nuo pakrantės paprastai kolonijų nesteigė, britai pradėjo savo žemių plėtrą vakarų link. Taip susidarė riba tarp kolonistų žemių ir indėnų, kuri tolydžio traukėsi į vakarus, pietus (kartais ir į šiaurę). Pradžioje (XVIII a. pr.) paribiuose kūrėsi egalitarinės, negausios žemdirbių (ypač religinių bendrijų) bendruomenės. Pietuose pradėjo plisti plantacinis ūkis ir vergovė. Paribys ilgą laiką sutapo su Apalačų kalnais, o toliau vakaruose driekėsi indėnų žemės ir Prancūzijos valdos (Luiziana). Po 1763 m. Paryžiaus sutarties, Britanijai atiteko buvusios prancūzų žemės į rytus nuo Misisipės, o tai dar labiau paskatino kolonistus keltis tolyn į vakarus. XVIII a. užvaldyta plati Ohajo žemė į vakarus nuo Apalačų (dab. Ohajas, Vakarų Virdžinija, dalis Pensilvanijos ir Indianos). Kita svarbi plėtros vieta buvo Kentukis, į kurį keltasi per Kamberlando perėją Apalačuose. 1781 m. pasibaigus JAV nepriklausomybės karui vakarinių žemių kolonizacija dar labiau sustiprėjo. Paribio naujakuriai vis mažiau kliovėsi žemdirbyste, paplito medžioklė, vėliau gyvulininkystė.

XIX a. išplito „akivaizdaus likimo“ ideologija, teigusi, kad JAV turi aprėpti žemes nuo vandenyno iki vandenyno. 1800 m. naujakuriai pasiekė Misisipę, o svarbiausias Paribio miestas buvo Sent Luisas. 1803 m. amerikiečiai įsigijo iš Prancūzijos visą likusią Luizianą. Per 1814 m. karą JAV įveikė jungtines Britanijos, Ispanijos ir prerijų indėnų pajėgas ir pradėjo skverbtis į Didžiąsias lygumas. Šiaurės vakarinėje dalyje ypač suklestėjo prekyba kailiais, medžioklė – medžiotojai ir spąstininkai ėjo priešaky nuolatinių gyvenviečių, tyrinėjo naujas sritis, mezgė prekybinius ryšius su indėnais. Iki XIX a. vid. iš įvairių „Laukinių Vakarų“ vietovių spąstininkai į Sent Luisą ir kitus uostus prie Misisipės pristatinėjo ypač paklausius bebrų kailius. XIX a. pr. į vakarines sritis taip pat nuolat vykdavo tyrinėtojų, gamtininkų, geografų, karinės žvalgybos ekspedicijos. 1811 m. į Ohajo upę buvo paleistas garlaivis, o vėliau laivyba garlaiviais labai palengvino vakarų užkariavimą. Nors naujai užimtose žemėse (ypač pietvakariuose – Teksase) buvo plėtojama žemdirbystė, bet vos nualinus žemę ji būdavo parduodama ir keliamasi tolyn, į dar neišdirbtos žemės plotus. XIX a. vid. Paribys didele dalimi ėjo siena su nuo Ispanijos nepriklausomybę pasiekusia Meksika. Šios šiaurinės Meksikos žemės netrukus arba atsiskyrė (Teksaso respublika), arba buvo užkariautos amerikiečių (po 1848 m. pasibaigusio JAV–Meksikos karo). JAV atiteko didžiuliai plotai iki pat Ramiojo vandenyno pakrantės, į kuriuos suskubo naujakuriai.

XIX a. vid., tuoj po to, kai JAV užėmė Kaliforniją, prasidėjo „aukso karštinė“, dar labiau paskatinusi imigraciją į vakarus. Aukso ieškotojai į šiaurės Kaliforniją ir aplinkines sritis traukė tiek laivais aplink Pietų Ameriką, tiek trumpindami kelią per Panamos džiungles, tiek bandydami žemyną kirsti sausuma. Svarbiausias naujakurių taškas Ramiojo vandenyno pakrantėje buvo San Fransiskas – ten gyventojų skaičius tarp 1847 ir 1870 m. šoktelėjo nuo 500 iki 150 tūkst. Netrukus aukso, sidabro ir kitų metalų kasyklos imtos steigti ir kitur – Kolorade, Jutoje, Pietų Dakotoje, Montanoje, Aidahe, Arizonoje, Naujojoje Meksikoje. Kalnakasių gyvenvietės išaugdavo per kelias dienas, o iškasenoms pasibaigus netrukdavo virsti miestais-vaiduokliais. Vienas svarbiausių kelių pasiekti vakarinę pakrantę buvo 3490 km ilgio Oregono traktas, besitęsęs nuo Misūrio upės iki Oregono. XIX a. pr. juo daugiausia naudojosi spąstininkai, kailių prekeiviai, o nuo 1836 m. šiuo keliu pradėjo judėti vežimų konvojai, pro kalnuotas, retai gyvenamas sritis gabenę naujakurius link vakarų pakrantės aukso kasyklų ir kitų traukos taškų. Vėliau nuo šio trakto atsišakojo dar keletas kelių. Šie keliai tapo svarbiu plėšikautojų taikiniu. 1856 m. į Kaliforniją pradėjo vykti nuolatiniai pašto vežimai.

Prasidėjus JAV pilietiniam karui (1861–1865 m.), armijos pajėgos „Laukiniuose Vakaruose“ gerokai sumažėjo, dėl to suklestėjo plėšikų gaujų veikla, padažnėjo indėnų antpuoliai prieš naujakurių gyvenvietes. Pietinės sritys – Teksasas, Indėnų teritorija prisidėjo prie Konfederatų kovos siekiant išlaikyti vergovę. Po karo JAV skyrė daug dėmesio vakarinių žemių užvaldymui – „Laukiniai Vakarai“ padalinti į atskiras teritorijas, kurios XIX a. pab. tapo atskiromis valstijomis, imtasi gerai organizuoto indėnų persekiojimo ir jų trėmimo į rezervacijas. 1862 m. paskelbtas Namų valdų aktas, pagal kurį kiekvienas norintysis galėjo gauti nemokamai 160 akrų (65 ha) žemės, su sąlyga, kad per 5 metus ją tinkamai dirbs. Šia lengvata pasinaudojo ne tik tūkstančiai amerikiečių, bet ir gausiai plūstantys atvykėliai iš Europos šalių. 1862–1869 m. nutiestas geležinkelis iki vakarų pakrantės leido sparčiai pasiekti ir kolonizuoti daugelį „laukinių vakarų“ žemių. Pigi žemė būdavo perkama net tiesiai traukinyje. Tiesa, daug naujakurių naujais Didžiųjų lygumų sklypais greitai nusivylė, nes juos įdirbti buvo gerokai sunkiau, nei rytuose. Ypač opi buvo vandens tiekimo problema, be to, klimatas buvo palyginti su rytais rūstus, trūko medienos, pasėlius siaubdavo skėrių antpuoliai. 1899 m. 8100 km² žemių buvo dovanota naujakuriams Oklahomoje – žemė buvo skiriama pirmam ją pasiekusiam žmogui.

Iki XIX a. pab. beveik visų indėnų tautų pasipriešinimas buvo pakirstas. Iki XIX a. vid. prieš indėnus kovodavo daugiausia patys naujakuriai, o vėliau tam pasitelkta federalinė armija. Indėnai buvo suvaryti į rezervacijas, o vėliau didele dalimi inkultūruoti.

XIX a. pab.–XX a. pr. laikoma „Laukinių Vakarų“ pabaiga – nebeliko aiškios linijos, skiriančios įsisavintas ir naujas žemes, neliestų žemių plotų beveik nebeliko, 1907 m. panaikinta Indėnų teritorija ir sudaryta paskutinė pagrindinėje JAV dalyje Oklahomos valstija.

Kultūra

Pasak amerikiečių istoriko Frederiko Ternerio, „Laukiniai Vakarai“ nulėmė pagrindinius amerikiečių tautos bruožus, pavertė europiečius amerikiečiais. Gyvenimo paribyje išdava buvo demokratijos, egalitarizmo, individualizmo suklestėjimas, atotrūkis nuo aukštosios kultūros, gebėjimas išsilaikyti be aplinkinių paramos, kliovimasis smurtu ir valia.

Pagrindiniai naujųjų žemių kolonizatoriai buvo amerikiečiai bei imigrantai iš Europos (airiai, švedai, vokiečiai, italai ir kt.), bet į „Laukinius Vakarus“ kėlėsi ir afroamerikiečiai (Kaliforniją, Kanzasą), o kinai steigėsi vakarų pakrantėje bei aplink statomą geležinkelį. Jei rytuose kolonijiniais laikais vyravo presbiterionizmas ir kongregacionalizmas, besirėmę išsilavinusiais pastoriais, tai paribyje daugiausia pasisekimo susilaukė tos protestantų atšakos, kurios galėjo nesudėtingai perteikti religines tiesas neišsilavinusiai liaudžiai – baptistai ir metodistai.

„Laukiniai Vakarai“ bene labiausiai siejami su ginkluotų gaujų veikla. Plėšikavimas, gyvulių nuvarinėjimas, žmogžudystės buvo neatsiejama naujakurių gyvenimo dalis. Prekybiniai ir karavanų keliai, kasyklos, prekybiniai miestai pritraukdavo daug plėšikautojų, ypač pamėgtos jų vietos būdavo kalnų perėjos, dykros, tarpekliai, paribio miesteliai. 2–3 plėšikų kompanijos paprastai apiplėšinėdavo pavienius važnyčiotojus, keliautojus ar raitelius, o saugomus karavanus, bankus paprastai plėšdavo gerai organizuotos gaujos. Prieš organizuotą nusikalstamumą kovojo policijos pajėgos, reindžeriai, savisaugos būriai. Ginklai „Laukiniuose Vakaruose“ buvo laisvai prieinami, todėl be organizuoto nusikalstamumo buvo dažni ir susišaudymai, ginkluotos kovos tarp žemių savininkų, kaubojų, kalnakasių. Dėl vertingų vandens telkinių, ginčytinų žemės plotų kildavo netgi nedidelio masto karai. Įstatymų nevaržomoje teritorijoje netruko įsitvirtinti įtakingi klanai, giminės, susivienijimai, faktiškai perimdavę atskirų regionų valdžią, darę įtaką ir federaliniams pareigūnams. Daugelyje „Laukinių Vakarų“ miestų klestėjo prostitucija, be to, ypač paplito alkoholizmas.

„Laukiniai Vakarai“ – kaubojų kultūros tėvynė. Prerijos, kuriose seniau ganydavosi bizonų kaimenės, tapo svarbia gyvulininkystės sritimi. Stambių gyvulių ūkius prižiūrėdavo raitieji piemenys – kaubojai. Jie perėmė daug bruožų iš pirmųjų šiaurės Meksikos gyvulių augintojų – vakerų. XIX a. pab. pradėjus aptverinėti ganyklas, kaubojų klestėjimo laikmetis baigėsi.

Amerikiečiams užvaldant „Laukinius Vakarus“, beatodairiškai naikinta jų gamta – ypač nukentėjo bizonai, kurie masiškai šaudyti dėl pramogos (ypač, nutiesus geležinkelį), kailio, siekiant plėsti ganyklų plotus. Bizonų populiacija ne tik buvo beveik išnaikinta, bet ir prerijų indėnai, išsilaikę daugiausia iš bizonų medžioklės, neteko pagrindinio maisto šaltinio. Beatodairiškai medžiotos ir kitos gyvūnų rūšys, įrengiant kasyklas į upes buvo leidžiamos nuodingos nuotekos. XIX a. pab., daugiausia Teodoro Ruzvelto iniciatyva, pradėtos steigti saugomos teritorijos, siekiant išsaugoti laukinės gamtos kampelius.

Iki šių dienų „Laukiniai Vakarai“ gyvuoja kaip savitas kultūrinis stereotipas, plačiai vaizduojamas literatūroje, filmuose, muzikoje. Dar tebeegzituojant Paribiui amerikiečių verslininkas Bafalo Bilas ėmėsi pristatinėti sulėkštintą „Laukinių Vakarų“ paveikslą – rengdavo vodevilius, kuriuose atvaizduodavo kovas su indėnais (jose dalyvaudavo tikri indėnai, žymūs genčių vadai), medžioklių, susišaudymų scenas, kaubojų rodeo, indėnų pau-vau šokius. Šie „Bafalo Bilo šou“ nulėmė ir tolimesnę kino industrijos kryptį – vesterno žanro atsiradimą.

Nuorodos

Vikiteka: Laukiniai Vakarai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Laukiniai Vakarai – kelionių gidai, susiję su straipsniu

Amerikos Vakarų istorija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.