Libano istorija

Šis straipsnis yra apie Libano istoriją nuo Islamo įsigalėjimo, t. y. 636 m. Apie ankstesnes Sirijos ir Libano teritorijoje klestėjusias civilizacijas, žiūrėkite straipsnį Senovės Sirijos istorija.


Didžiosios Sirijos istorija
Libano, Palestinos, Jordanijos
Senovės Sirija, Kanaanas
Rašidunai > Omejadai > Abasidai
(Tulunidai > Hamdanidai)
Fatimidai > Seldžiukai
Zengidai > Ajubidai
Outremeras:
Jeruzalė, Antiochijos kng., Tripolio grf., Edesos grf.
Egipto mameliukai:
Bahri dinastija > Burdži dinastija
Osmanų imperija (Sirija)
Prancūzų Sirija, Britų Palestina
Sirija, Libanas, Jordanija, Izraelis, Palestina

Libano istorija – Libano, valstybės Artimuosiuose Rytuose, rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, istorija.

Senovės laikai

Dabartinė Libano teritorija apgyvendinta paleolite. V tūkstantmetyje pr. m. e. susikūrė pirmosios nuolatinės gyvenvietės. IV – III tūkstantmetyje pr. m. e. pajūrio rajonuose jau buvo plėtojamas žemės ūkis (auginamos vynuogės, javai), amatai (gaminamas spalvotas stiklas, apdirbami metalai, statomi laivai). III tūkstantmetyje pr. m. e. finikiečiai Viduržemio jūros pakrantėje įkūrė prekybinių punktų, kurie pamažu virto miestais–valstybėmis – Arvadas, Beirutas, Biblas, Sidonas, Tyras.

Nuo III tūkstantmečio pr. m. e. didžiausia dalis Libano teritorijos priklausė Finikijai. Plėtojosi ryšiai su Viduržemio jūros baseino šalimis. II tūkstantmečio pr. m. e. viduryje – I tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje Libano teritorija buvo veikiama senovės Egipto politinės įtakos. VIII a. – VII a. pr. m. e. finikiečių miestus–valstybes užkariavo Asirija, VII a. pabaigoje – Babilonija, 538 m. pr. m. e. – Persijos Achemenidai.

332 m. pr. m. e. visą Viduržemio jūros rytinę pakrantę užėmė Aleksandras Makedonietis. Žlugus jo sukurtai imperijai šalis atiteko Seleukidų valstybei, miestai išsaugojo autonomiją. 64 m. pr. m. e. šalį užėmė Pompėjus ir prijungė prie Romos Sirijos provincijos. Romos valdymo laikais intensyviai plėtojosi ūkis ir kultūra. 395 m. Libanas atiteko Rytų Romos imperijai (Bizantijai). VI a. Libano kalnuose apsigyveno nuo Sasanidų persekiojimų pabėgę krikščionys ir maronitai. VI a. – VII a. pradžioje Viduržemio jūros rytinė pakrantė tapo Bizantijos ir Persijos karų zona.

Viduriniai amžiai

637 m. Libaną užėmė arabai; paplito arabų kalba ir islamas. Iki XI a. pabaigoje šalis priklausė (iš eilės) Omejadų, Abasidų, Fatimidų ir Seldžiukidų valstybėms. Dalis gyventojų priėmė drūzų tikėjimą. XI a. pabaigoje Viduržemio jūros rytinę pakrantę užėmus kryžininkams, Libanas priklausė kelioms jų sukurtoms valstybėlėms. Kryžininkus palaikė maronitai. 1291 m. iš Libano teritorijos galutinai išstūmus kryžininkus ji atiteko Egipto mameliukams; išaugo Beiruto uostas.

Osmanų valdymo laikai

1516 m. sumušusi Egiptą Osmanų imperija užėmė Libaną. Šalyje įsigalėjo religinė įvairovė. Sunitai daugiausia kūrėsi miestuose, šiitai – pietuose, Bekaa slėnyje, drūzai – t. p. pietuose, maronitai – šiaurės kalnuose, t. p. kai kuriuose pajūrio rajonuose. Osmanų imperija šalį valdė per vietos drūzų Maanų dinastiją (1516–1697 m.). Fachro ad Dino laikais (1593–1613 m., 1618–33 m.) emyratas suklestėjo ir apėmė visą dabartinę Libano teritoriją. 1697 m., nutrūkus Maanų dinastijai, su Osmanų imperijos pritarimu šalies valdymą perėmė Šihabų dinastija (valdė 1698–1840 m.).

Emyras Bašyras II (valdė 1788 m. ar 1789–1840 m.) sustiprino centrinę valdžią. 1833 m. jis, siekdamas nepriklausomybės ar didesnio savarankiškumo, sudarė sąjungą su Egipto valdovu Muchamedu Alijumi ir su juo pradėjo karą prieš Osmanų imperiją. Per karą išaugo mokesčiai, prasidėjo gyventojų neramumai, sukilimai. Sunerimusios dėl galimo Osmanų imperijos žlugimo į karą jos pusėje įsitraukė Europos valstybės. Bašyras II, malšindamas gyventojų sukilimus, naudojosi jų religinių bendruomenių, daugiausia drūzų ir maronitų, nesutarimais. 1840 m., Egiptui ir jo sąjungininkui Libanui pralaimėjus, Bašyras II neteko valdžios. 1841 m., 1845 m. ir 1860 m. Libane drūzų ir maronitų nesantaika virto ginkluotais susirėmimais. 1860 m., prasidėjus maronitų žudynėms, į Libano reikalus įsikišo Europos valstybės. 1860 m. Prancūzijos imperatorius Napoleonas III į Libaną atsiuntė ekspedicinį korpusą.

1861 m. tarptautinė komisija (Austrija, Didžioji Britanija, Osmanų imperija, Prancūzija, Prūsija, Rusija) parengė vad. Organinį statutą, kuris suteikė Libanui autonomiją, jį turėjo valdyti Osmanų imperijos skiriamas gubernatorius krikščionis, bet jo kandidatūrai turėjo pritarti statutą pasirašiusios valstybės. Visi gyventojai gavo lygias teises, sukurta milicija. Osmanų imperijai uždrausta Libane laikyti kariuomenę, gyventojai atleisti nuo karo prievolės. Libane pradėjo veikti misionieriai, daugiausia prancūzų jėzuitai ir amerikiečių presbiterionai, kurie įkūrė spaustuvę ir pradėjo leisti pirmuosius vadovėlius arabų kalba. Beirute 1866 m. presbiterionai įsteigė pirmą arabų pasaulyje aukštąją mokyklą (1920 m. pavadinta Beiruto amerikiečių universitetu), 1875 m. jėzuitai – Šv. Juozapo universitetą; tai labai paspartino arabų kultūros raidą.

Gyventojų gausėjimas ir menka pramonės plėtra sukėlė jų emigraciją į Šiaurės Afriką, daugiausia į Egiptą ir į Ameriką. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje didelę įtaką įgijo Prancūzija. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Osmanų imperija panaikino Libano autonomiją. ^[1]

Naujieji laikai

1918 m. spalio mėn. Libaną okupavo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariuomenės. 1920 m. rugsėjo mėn. Prancūzijos valdžia paskelbė apie mandatinės teritorijos – Didžiojo Libano sukūrimą. 1922 m. Tautų sąjunga patvirtino Prancūzijos teisę į Libano mandatą. 1925 m. Sirijoje prasidėjęs drūzų sukilimas persimetė ir į Libaną.

1926 m. Prancūzija, siekdama sutvirtinti savo padėtį, suteikė Libanui konstituciją; Libanas tapo respublika, bet protektorato teisėmis – Prancūzija pasiliko jo užsienio santykių ir gynybos kontrolę. Krikščionių ir musulmonų atstovavimas parlamente buvo susietas su jų skaičiumi šalyje (santykis 6:5). Libano prezidentu turėjo būti renkamas maronitas, vyriausybės vadovu – sunitas, parlamento – šiitas. Vyriausybės narių krikščionių ir musulmonų turėjo būti po lygiai. Konfesionalizmas tapo Libano politinės sistemos pagrindu (1943 m. tai patvirtinta vad. Nacionaliniu paktu). 1936 m. Pjeras Žmajelis ir kiti įkūrė pusiau sukarintą krikščionių maronitų partiją Libano falanga, siekiančią Libano nepriklausomybės. Musulmonai pasisakė už susivienijimą su Sirija. 1936 m. lapkričio mėn. Prancūzijoje į valdžią atėjus Liaudies fronto vyriausybei pasirašyta sutartis dėl mandato panaikinimo ir nepriklausomybės suteikimo po 3 metų, bet sutartis liko neratifikuota.

1939 m. rugsėjo mėn. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Prancūzija sustabdė Libano konstitucijos galiojimą. 1940 m. birželio mėn., Prancūzijai kapituliavus, Libano valdymą perėmė Viši režimo administracija. 1941 m. birželio mėn. Libaną užėmė Laisvosios Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kariuomenės.

Nepriklausomybės metai

Prancūzijai atsisakius mandato teisių, 1943 m. lapkričio 8 d. Libano parlamentas panaikino konstitucijos straipsnius, ribojančius suverenitetą. Maronitai ir sunitai sudarė vad. Nacionalinį paktą dėl valdžios padalijimo. Maronitai įsipareigojo atsisakyti Prancūzijos globos, musulmonai – idėjos kurti Didžiąją Siriją. 1943 m. lapkričio 22 d. Prancūzija pripažino Libano nepriklausomybę, bet išsaugojo vadovavimą jo ginkluotosioms pajėgoms. 1945 m. vasario mėn. Libanas paskelbė karą Vokietijai ir Japonijai. Libaniečiai nesiliovė reikalavę iš šalies išvesti Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karinius junginius. 1946 m. gruodžio mėn. spaudžiamos JAV ir TSRS, Didžioji Britanija ir Prancūzija buvo priverstos tai padaryti.

Per 1948–1949 m. Pirmąjį arabų–Izraelio karą Libanas rėmė arabus. Po karo į šalį atsikėlė palestiniečių.

XX a. šeštame – septintame dešimtmetyje Libano ūkis suklestėjo, bet didėjo turtinė nelygybė bei socialinė prieštaravimai. Šalis laikėsi provakarietiškos užsienio politikos. Buvo plėtojama demokratija. JAV teikė ekonominę paramą. Šeštame dešimtmetyje Libane ėmė stiprėti opozicija, kritikuojanti suartėjimą su Vakarais. Stiprėjo krikščionių, kurie laikėsi provakarietiškos orientacijos ir musulmonų, kurie siekė suartėti su arabų šalimis, bendruomenių prieštaravimai. 1958 m., įkūrus Jungtinę Arabų Respubliką (Egipto ir Sirijos sąjungą), Libane prasidėję šios sąjungos priešininkų ir šalininkų nesutarimai virto ginkluotu konfliktu. Prezidentas K. Šamunas paprašė JAV pagalbos. 1958 m. liepos mėn. Libane išsilaipino JAV kariniai daliniai. 1958 m. lapkričio mėn. krizę išsprendus ir kovoms nutrūkus, JAV kariai iš Libano pasitraukė.

Šalyje musulmonų daugėjo sparčiau nei krikščionių; tai ėmė grėsti nusistovėjusiai valdžios sistemai. Prezidentas F. Šehabas bandė stiprinti centrinę valdžią, mažinti religinių bendruomenių nesutarimus, socialinė nelygybę. Per 1967 m. III arabų – Izraelio karą į Libaną iš Izraelio okupuotų vietų pasitraukė daug palestiniečių; tai dar labiau paaštrino nacionalinius ir religinius nesutarimus, pablogino ekonominę padėtį. Palestiniečiai iš Libano pietinės dalies puldinėjo Izraelį. Šis, atsakydamas į tai, rengė išpuolius į Pietų Libaną. 1969 m. spalio mėn. tarp Libano vyriausybės ir palestiniečių, kuriuos parėmė kai kurios musulmonų ir kairiosios partijos, įsiplieskė konfliktas, kuris baigėsi Kairo sutartimi, įteisinusia palestiniečių karines pajėgas Libane. 1970–1971 m. čia įsikūrė ir iš Jordanijos išstumta Palestinos išsivadavimo organizacija (P1O). Palestiniečių pabėgėlių stovyklos tapo jų karinėmis bazėmis.

Pilietinis karas

Musulmonai vis aktyviau pradėjo reikalauti pertvarkyti valstybės valdymo sistemą jų naudai, tam priešinosi krikščionys (maronitai ir kt.). Libano falanga ir kitos partijos ėmė stiprinti savo karines formuotes. 1975 m. balandžio 23 d. Libane prasidėjęs krikščionių falangistų ir palestiniečių konfliktas virto pilietiniu karu, kuris truko iki 1990 m.

1975 m. rugpjūčio mėn. prie falangistų prisijungė kiti krikščionys, palestiniečius parėmė musulmonai ir kai kurios kairiosios organizacijos. 1976 m. gegužės mėn. į Libaną kariuomenę įvedė Sirija, liepos mėn. nedidelius dalinius – ir kitos arabų valstybės (Egiptas, Kuveitas, Saudo Arabija). 1978 m. Sirijos kariuomenė, įsitvirtinusi Libano šiaurinėje dalyje, pradėjo karo veiksmus prieš krikščionis falangistus. 1978 m. kovo mėn. Izraelis, siekdamas sunaikinti PIO karinius dalinius Libano pietuose, okupavo šią Libano dalį ir pasitraukdamas ją perdavė krikščionių karinėms formuotėms.

1979 m. arabų valstybės, išskyrus Siriją, iš Libano karinius dalinius išvedė. Pilietinis karas dar labiau sustiprėjo. Tarpusavyje kovojo musulmonai ir krikščionys, drūzai, sunitai ir šiitai, libaniečiai, sirai ir palestiniečiai, įvairių politinių grupuočių kariniai ir suskilusios reguliariosios kariuomenės daliniai. 1982 m. birželio mėn. Izraelis, siekdamas likviduoti PIO arba ją iš Libano išstumti, įsiveržė į Libaną, okupavo jo pietinę ir dalį rytinių rajonų, blokavo Beirutą. Izraelį palaikė Libano falangos daliniai. JAV tarpininkaujant, PIO kariniai daliniai paliko Vakarų Beirutą. Naktį iš rugsėjo 16 į 17 d. Libano falangos daliniai, ieškodami teroristų, įsiveržė į Sabros ir Šatilos pabėgėlių stovyklas ir išžudė nuo 700 iki 3500 žmonių, daugiausia palestiniečių. Rugsėjo mėn. pabaigoje Izraelio kariuomenė iš Beiruto pasitraukė, Jungtinių Tautų pritarimu ten iki 1984 m. pradžios taikai palaikyti buvo JAV, Didžiosios Britanijos, Italijos, Prancūzijos kariniai daliniai.

1982–1988 m. Libano prezidentu buvo krikščionis maronitas A. Žmajelis, išrinktas remiant Izraeliui. Izraelio intervencija dar labiau paaštrino padėtį. 1982 m. Libane susikūrė šiitų karinė organizacija Hezbola, kuri su Libano vyriausybės neoficialiu leidimu pamažu įsitvirtino šalies pietinėje dalyje. 1985 m. birželio mėn. Izraelio kariuomenė iš Pietų Libano pasitraukė, išskyrus 10–12 km pasienio zoną.

1989 m. tarpininkaujant Arabų valstybių lygai buvo priimti vadinamieji Taifo susitarimai (Libano nacionalinės santarvės chartija), kurie numatė valstybės valdymo reformas – parlamente atstovavimas musulmonams ir krikščionims buvo suvienodintas. 1990 m. pilietinis karas baigėsi. Per jį apie 60 000 žmonių žuvo, Beirutas buvo smarkiai sugriautas; manoma, šalis patyrė apie 25 mlrd. JAV dolerių nuostolių.

1992 m. Libano ministru pirmininku tapo sunitų atstovas R. al Hariris, susijęs su Saudo Arabija. Per 6 m. jo vadovaujama vyriausybė iš esmės atkūrė šalies ūkį; R. al Hariris savo rankose sutelkė beveik visą realią valdžią. 1998 m. prezidentu Sirijai remiant išrinktas maronitas E. Lahudas, 2004 m. jo įgaliojimai pratęsti trejiems metams. 1998 m. jis atstatydino R. al Haririo vyriausybę – apkaltino ją dėl itin padidėjusios užsienio skolos (apie 20 mlrd. JAV dolerių). Bet 2000 m. R. al Haririo blokas vėl laimėjo parlamento rinkimus ir E. Lahudas turėjo jį patvirtinti ministru pirmininku. 2000 m. Izraelio kariuomenė pasitraukė ir iš Libano pasienio zonos.

2004 m. spalio mėn. spaudžiant JAV ir Prancūzijai Jungtinių Tautų Saugumo Taryba pareikalavo, kad Sirija išvestų iš Libano savo karinius dalinius (išvesti 2005 m. [[balandžio mėn.), o Libano vyriausybė nuginkluotų Hezbola, dėl to kilo politinė krizė ir atsistatydino R. al Haririo vyriausybė. Vyriausybės vadovu buvo paskirtas prosiriškų pažiūrų politikas O. Karamis. Nuo 2005 m. vėl padaugėjo smurto ir išpuolių krikščionių gyvenamosiose vietovėse. 2005 m. vasario mėn. R. al Hariris buvo nužudytas; tai šalyje sukėlė politinę krizę – vasario 28 d. O. Karamio vyriausybė atsistatydino. Per 2005 m. gegužės mėn. rinkimus į parlamentą 72 vietas iš 128 gavo politinis blokas Mustakbal (Ateitis; vadovas S. al Hariris, R. al Haririo sūnus), 35 – Hezbola ir Amai (šiitų organizacijos), 21 – maronitai.

2006 m. liepos 12 d. Pietų Libane įsitvirtinę Hezbola kovotojai raketomis apšaudė Šiaurės Izraelį ir, slaptai į jį įsiveržę, užmušė 3 ir į nelaisvę paėmė 2 karius. Atsakydamas į tai Izraelis pradėjo bombarduoti Hezbola centrus Libane, blokavo jo oro erdvę ir uostus. Vėliau Izraelis, siekdamas Pietų Libane sukurti buferinę zoną ir sumažinti savo teritorijos apšaudymo raketomis pavojų, pradėjo sausumos operaciją, o Hezbola – reguliariai raketomis apšaudyti Šiaurės Izraelį. Libano ginkluotosios pajėgos į konfliktą nesikišo. Rugpjūčio 14 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nutarimu karo veiksmai buvo nutraukti, o Pietų Libane numatyta dislokuoti 15 000 Libano ir 15 000 Jungtinių Tautų karių; šalies pietinėje dalyje jie tarp Libano ir Izraelio turi sudaryti buferinę zoną, t. p. įpareigojo Libano vyriausybę nuginkluoti visas nelegalias karines grupuotes. Rugpjūčio 17–lapkričio 1 d. iš Libano visi Izraelio kariniai junginiai buvo išvesti. Pietų Libane pradėta dislokuoti Jungtinių Tautų ir Libano karius. Per 2006 m. liepos – rugpjūčio mėn. konfliktą žuvo apie 1000 ir buvo sužeista apie 3000 libaniečių, sužlugdyta susisiekimo ir ryšių sistemos, sugriauta daug gyvenamųjų namų. Žala sudarė apie 5 mlrd. JAV dol. 2006 m. lapkričio mėn. buvo nužudytas Libano falangos veikėjas Libano pramonės ministras A. Žmajelis. Libano vidaus padėtis lieka labai nestabili – gyventojai susiskaldę į daugybę tarpusavyje besivaržančių grupuočių, vyriausybės valdžia silpna. ^[2]

Nuo 1945 m. Libanas yra Jungtinių Tautų ir Arabų lygos narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1993.

Literatūra

E. Reklajtis. Liban: Korzenie i przyszlošč pluralizmu kultury. Warszawa, 1993;
E. Zisser. Lebanon: The Challenge of independence. London, 2000.

Šaltiniai

↑ Stasys Lukšys. Libano istorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 88 psl.
↑ Stasys Lukšys. Libano istorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 89 psl.

Vikiteka: Libano istorija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

v • a • r

Azijos šalių istorija

[1] Stasys Lukšys. Libano istorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 88 psl.

[2] Stasys Lukšys. Libano istorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 89 psl.

[1]

[2]