Livonijos karas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
| Livonijos karas (1558-1583) | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: LDK-Maskvos karai | |||||||||
 Livonijos žemėlapis 1573-1578 | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
.svg?lang=lt){kind=small} Rusijos carystė Livonijos karalystė (1570—1577)
|
 Livonijos konfederacija (1558—1561)  Lenkijos karalystė (1563—1569)  Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (1563—1569)  Švedija (1563—1583)  Zaporožės kazokai(1568—1582)  Abiejų Tautų Respublika(1569—1582) | ||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
| Ivanas Rūstusis Šach-Ali Magnusas (Livonijos karalius) 1570—1577 m.
|
Gotthard von Kettler Frederikas II Žygimantas Augustas Steponas Batoras Jonas III
| ||||||||
Livonijos karas (1558–1583) buvo ilga karų serija tarp Rusijos carystės ir jos vakarinių kaimynų (Danijos-Norvegijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos karalystės ir Švedijos karalystės) dėl buvusio Livonijos ordino teritorijos kontrolės.
Priežastys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Livonija kontroliavo svarbius prekybos uostus. Jos nusilpimas lėmė pavojingą geopolitinį vakuumą regione, kuris vis labiau domino šiaurės Europos kaimynes.[1]
XV a. prekyboje dominavo Hanzos sąjunga. Tačiau nuo XVI a. Hanzos monopolis pradėjo silpnėti. Į Baltijos jūros uostus atvykstant vis daugiau konkurentų pirklių, kai kuriems Baltijos jūros uostams Hanzos ribojimai tiesioginei prekybai tapo nepalankūs. Aplinkinių valstybių valdovai taip pat norėjo patys atsiriekti savo dalį už prekybą iš jų šalies. 1493 m. Ivanas III uždarė Hanzos kontorą Naugarde,[1] tačiau Maskvai esant atkirstai nuo Baltijos jūros, jos tranzitinę prekybą su Vakarų Europa kontroliavo Livonijos ordinas. Bijodamas Maskvos stiprėjimo, jis ribojo ir tam tikrų prekių bei specialistų judėjimą.
1503 m. Ivanas III su Livonijos ordinu buvo sudaręs paliaubas 50-iai metų, pagal kurias ordinas kasmet turėjo mokėti Maskvai duoklę už Dorpato (Tartu) miestą.
Atsakydamas į prekybinius suvaržymus 1554 m., pasibaigus paliauboms, Ivanas Rūstusis pareikalavo per tą laikotarpį nesumokėtų sumų, atsisakyti karinių sąjungų su LDK ar Švedija bei pratęsti paliaubas. Paliaubos buvo sudarytos 15 metų.[2]
Galiausiai karą išprovokavo Pasvalio sutartis. 1557 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos-Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas ir Livonijos ordino magistras Vilhelmas Fiurstenbergas sudarė sutartį, pagal kurią Livonijos ordinas, Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sudarė karinę sąjungą prieš Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Ordinui stengiantis atidėlioti sau nepalankių nuostatų įtvirtinimą 1557 m. Ivanas Rūstusis atsisakė tęsti derybas ir priimti Livonijos pasiuntinius.
Karo eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Karo pradžioje Livonijos ordinas buvo nusilpnintas kelių karinių pralaimėjimų ir Reformacijos.
Tuo metu Rusija po Kazanės ir Astrachanės chanatų sutriuškinimo ir Kabardos prijungimo jautėsi sustiprėjusi.
Rusijos karas prieš Livonijos ordiną
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rusija karą pradėjo į Livoniją įsiverždama 1558 m. sausį. Pirmaisiais karo metais buvo užimta Narva ir Tartu, Rusijos kariuomenė priartėjo prie Talino. 1559 m. sudarytos paliaubos.
Tais pačiais metais ordinas su LDK sudarė Pasvalio sutartį, pagal kurią ordino ir Rygos arkivyskupo valdos tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės protektoratu.
Tais pačiais metais Danija užvaldė Saremos salą.
1560 m. Rusija atnaujino karinius veiksmus ir užėmė Alūksnę bei Viljandį. Livonijos pajėgos buvo sunaikintos, o ordinas žlugo, tačiau Rusijai teko tęsti karą prieš Lietuvą ir Švediją.
Rusijos karas prieš Lietuvą ir Švediją
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1562 m. Nevelio mūšis baigėsi lygiosiomis. 1563 m. Rusija užėmė Polocką, bet 1564 m. patyrė keletą pralaimėjimų (Ulos mūšis). Dėl prastos karo padėties Rusijoje įvedus opričiną į LDK pusę kartu su artimiausiais šalininkais perbėgo bajoras ir stambus karo vadas Andrėjus Michailovičius Kurbskis. Visgi, LDK, net ir kontroliuodama dalį Livonijos ordino, negalėjo viena sėkmingai kovoti prieš Rusiją. Tai paskatino Liublino unijos sudarymą 1569 m.
1571 m. buvo pasirašytos 3 metų paliaubos, tačiau buvo aišku, kad karas vyks toliau, nes caras žūtbūt norėjo gauti patogų išėjimą į Baltijos jūrą, t. y. užimti didžiąją dalį Livonijos. Tuo metu LDK ir iš dalies Lenkija šias neseniai įgytas žemes norėjo apginti.
1576 m. išrinktas Steponas Batoras ėmėsi organizuoti karinius veiksmus prieš Rusiją. 1579 m. buvo susigrąžintas Polockas, nusiaubta Smolensko žemė, bet ATR kariuomenė, vadovaujama Filono Kmitos pralaimėjo Nastasjino mūšį ir pasitraukė iš Smolensko žemės.
1580 m. balandžio 17 d. visuotinis Lietuvos bajorų susirinkimas parėmė valdovo karinius planus, tais metais užimti Didieji Lukai. 1581 m. Varšuvoje sušauktas seimas nutarė dar skirti lėšų karui. 1581 – 1582 m. ATR kariuomenė bandė užimti Pskovo miestą.
Pasekmės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1582 m. tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos buvo sudaryta Jam Zapolės taikos sutartis. Pagal ją ATR gavo Livoniją, Polocką ir Veližą, o Švedija užėmė šiaurinę Livonijos dalį su Talinu ir Saremos salynu, bet ATR įsipareigojo grąžinti Didžiuosius Lukus.[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 Robert I. Frost. The Northern Wars: War, State and Society in Northeastern Europe, 1558 - 1721 Routledge; 1st edition (8 Aug. 2000), SBN-13 : 978-0582064294,
- ↑ „Pasvalio sutartys“. www.vle.lt. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2021-01-02.
- ↑ Edvardas Gudavičius. Livonijos karas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-07-17.
|
Šis straipsnis apie karą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |