Manusmriti

Manusmriti (skr. मनुस्मृति = IAST: Manusmr̥ti) arba Manava Dharmašastra (skr. मानवधर्मशास्त्र = IAST: Mānava-Dharmaśāstra), Manaus įstatymai – senovės Indijos teisinis sąvadas, anksčiausia ir svarbiausia iš Dharmašastrų (smriti tekstų dalis).

Manusmriti akivaizdžiai remiasi Dharmasutromis ir Arthašastromis. Jos sukūrimas datuojamas tarp II a. pr. m. e. ir II a. m. e., teksto fiksacija vyko greičiausiai budizmo žlugimo Indijoje laikotarpiu, vėlyvuoju Kušanų laikotarpiu. Tekstą sudaro 2685 posmai. Apie pusė Manusmriti teksto, priskiriamo išminčiui Manui, atsikartoja „Mahabharatos“ 12 ir 13 dalyse (nežinoma, kuris kūrinys tekstus pasiskolino).

Manusmriti pateikta žmonių protėvio Manaus nurodymų, perduodamų rišiams (ypač Bhrigui), pavidalu. Kūrinys padalintas į 12 skyrių. Kalba eiliuota, paprastos gramatinės struktūros. Manusmriti aprašomos žmonių, atskirų kastų, pareigos, prievolės, socialinių santykių normos. Daug dėmesio skiriama dharmos konceptui, socialinių klasių, šeimos narių tarpusavio santykių, tradicijų perdavimo klausimams. Nors Manusmriti laikoma Indijos paprotinės teisės pagrindu, šis kūrinys labiau teorinis ir jo praktinis pritaikymas tikrovėje ribotas.

Manaus įstatymai atspindi senovės Indijoje vyravusias pažiūras. Šeimos turtas buvo laikomas bendru, bet faktiškai jį valdė šeimos galva – vyras. Žmona ir visi kiti didelės patriarchalinės šeimos nariai, kaip ir vergai, negalėjo turėti nuosavybės. Moteris visą gyvenimą buvo nuo ko nors priklausoma: vaikystėje – nuo tėvo, jaunystėje – nuo vyro, jam mirus – nuo sūnų. Santuoka prilyginta sandėriui – vyras pirkdavo žmoną ir ji tapdavo jo nuosavybe. Vyras galėjo turėti kelias žmonas, išsiskirti, neištikimai žmonai grėsė mirties bausmė. Manaus įstatymuose nustatyta, kad nuosavybė įgyjama paveldint, perkant, užkariaujant, lupikaujant, užsidirbant, gaunant išmaldą, dovaną ar randant. Viena pagrindinių nuosavybės rūšių buvo žemė. Manusmriti pabrėžiama brahmanų luomo viršenybė ir išskirtinumas.

Apie VIII–X a. Manusmriti komentarus sukūrė Bharučis bei Medhatithis.

Manusmriti buvo vienas pirmųjų tekstų, kurį iš sanskrito išvertė europiečiai. Pirmąjį Manusmriti vertimą 1794 m. išleido William Jones. Britai siekė išvertę Manusmriti perprasti indų paprotinę teisę. Friedrich Nietzsche Manusmriti įvardino kaip itin dvasingą ir kilnų kūrinį, aukštinantį tobulybę. Tuo tarpu nemažai žemųjų kastų atstovų, dalitų, feminisčių, liberalų kritikavo Manusmriti dėl socialinės nelygybės įtvirtinimo.

Nuorodos

• Manusmriti angliškas vertimas (G. Buhler) Archyvuota kopija 2016-03-08 iš Wayback Machine projekto.
• Manusmriti rusiškas vertimas (С. Д. Эльманович) Archyvuota kopija 2009-10-16 iš Wayback Machine projekto.