Mitologija
Mitologija – mokslas, tiriantis mitų kilmę, esmę, reikšmę kultūrai. Tai yra sisteminis mitų rinkimas, tyrimas ir interpretacija. Savarankiška mokslo šaka susiklostė XIX amžiuje.[1] Mitologija taip pat vadinama tam tikros tautos, kultūros, religinės, socialinės ar etninės grupės mitų visuma.[2]
Mitologija kaip savarankiškas mokslas susiformavo Georges Dumezil dėka. Vienas pagrindinių jos principų tas, jog dieviškasis pasaulis yra žmogiškojo pasaulio lūkesčių, troškimų, santvarkos idealas. Visi žmogiškieji konfliktai, tarpusavio santykiai yra suabsoliutinami dieviškame plane. Mitai, pasakos, legendos ir sakmės neaiškina pasaulio reiškinių kilmės, o sprendžia etikos ir egzistencijos problemas. Taigi, dažnai pasakymas jog „mitas paneigtas“ yra klaidingas, nes tokiu atveju yra paneigiamas tam tikras kultūros idealas, be kurio neįmanomas tolesnis kultūros plėtojimasis.
Kaip sakė vienas žymiausių semiotikos pradininkų A. J. Greimas:
„Mitologija yra bendruomeninės kultūros išraiška, kaip kultūrinis tekstas, jinai gali ir turi būti skaitoma ir išaiškinama ją organizuojančios vidujinės sistemos, o ne iš išorės pasiimtų apriorinių kategorijų pagalba.“
Tai reiškia, jog mitologija yra subtilus žmogui pravartus dalykas, kurio negalima vertinti iš pašalinio požiūrio taško, tarkim fizikas negali interpretuoti mito pagal fizikos dėsnius ir taisykles, kito tikėjimo praktikuotojas negali interpretuoti mito kaip klaidos remdamasis savo dogmomis. Mitai nėra pasakojimai apie išsigalvotus ir fantastinius įvykius bei veikėjus, mitai pasakoja apie konkrečias visuomenėje ir gamtoje kylančias problemas, jose dalyvaujančius charakterius, nurodydami tų problemų sprendimo būdus ar pasekmes. Mitologija yra pravarti ne tik kultūros plėtojimui, bet ir kultūros tyrimui, nes ji atspindi įvairių visuomenės sluoksnių kultūros idealus praeityje.
Mitologijos neįmanoma suvokti iškart su ja susidūrus, nes dažnai mitologijos vaizdinių prasmės būna pamirštos arba pamirštamos. Mitologijai skaityti reikia turėti suvokimą apie joje pateikiamus simbolius, alegorijas, vaizdinių ryšius. Mitologiją galima palyginti su knyga, kurioje esama daug nesuprantamų žodžių. Tą knygą galima perskaityti tik tada, kada turimas tinkamas žodynas.[3]
Senoji mitologija, religija ir su jomis susijusios apeigos yra vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių. Tai pirminė religija, pirminis pasaulio suvokimas. Jau ankstyvosios gimininės-gentinės santvarkos laikotarpiu, kuris apima vėlyvąjį paleolitą ir mezolitą, medžioklės ir rankiojimo ūkio sąlygomis visose gyvenimo srityse buvo susiformavusių mitologinių vaizdinių.
Bruožai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ašinės temos mitologijoje yra pasaulio sukūrimo, pasaulio sunaikinimo ir atsinaujinimo mitai. Dažnai yra susiję su skirtingų jėgų kova (konkrečių dievų, dangaus ir žemės arba abstrakčių gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos).
Kitas svarbus mitologijos aspektas yra valdančiosios dinastijos ar visos tautos kildinimas iš dievų arba aukštesnių nei kitos tautos būtybių. Pirmu atveju tai suteikia valdančiajai dinastijai religinę valdymo legitimaciją, antru atveju mitai tarnauja genčių bendrumo pojūčiui formuoti ir stiprinti.
Mitai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje mitas.
Mitų vystymasis ir jų transformacija į pasakas yra naratologijos objektas. Mitų atsiradimu taip pat domisi psichologija, ypač šiuolaikinė tautų psichologija. Mitų esmė suprantama kaip religinė prigimtis ir jų tyrimas yra glaudžiai susijęs su religijos istorija. Mituose esanti informacija svarbi religinių pažiūrų rekonstravimui.
Mitologija tiria mitų susidarymą bei jų santykius su kitais pasakojimais – legendomis, pasakomis, sagomis, epais. Pasak vienos iš tokių santykių interpretacijos mitai yra pasakojimai apie dievus arba didvyrius, susieti į nuoseklią sistemą, perduodama iš kartos į kartą kaip tradicija. Mitai susiejami su dvasiniu arba religiniu bendruomenės gyvenimu, palaikomi valdovų arba dvasininkų. Kai šis ryšys prarandamas, pasakojimai praranda savo mitologines savybes ir tampa pasakomis.[4] Folkloro tyrinėtojai pabrėžia, kad mito reikšmė tame, jog tai nėra tik paprastas pasakojimas, nes jame užkoduojami svarbūs bendruomenės kultūros archetipai.
Folkloro tyrinėtojai mitus priskiria prie tradicinių pasakojimų, kurie skirstomi į tris grupes[5][6][7]:
- mitai – šventieji pasakojimai apie tolimą praeitį, pasaulio sukūrimą. Pagrindinis dėmesys skiriamas dievams.
- legendos – pasakojimai apie ne tokią tolimą praeitį. Paprastai įtraukiami istoriniai įvykiai arba jais remiamasi. Pagrindinis dėmesys skiriamas žmonėms (didvyriams).
- pasakos – pasakojimai, kuriuos pats pasakotojas pripažįsta esant prasimanytais. Juose nėra istorinio pagrindo, dažni veikėjai yra gyvūnai.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Ignas Narbutas. Mitologija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009
- ↑ Ignas Narbutas. Mitologija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009
- ↑ Algirdas Julius Greimas. TAUTOS ATMINTIES BEIEŠKANT. Apie dievus ir žmones. Vilnius – Chicago 1990
- ↑ Simpson & Roud (2000). Dictionary of English Folklore. pp. 254.
- ↑ Glenn
- ↑ Segal, p. 5
- ↑ Zong, p. xxi
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Segal, Robert A. Myth: A Very Short Introduction. Oxford: Oxford UP, 2004
- Welker, Glenn. „Stories/Myths/Legends“. Indigenous Peoples Literature. 14 August 2004 <http://www.indigenouspeople.net/stories.htm>.
- Zǒng In-Sǒb. Folk Tales from Korea. Elizabeth: Hollym International, 1982
