Montefeltrai
Montefeltrai – Italijos kilmingųjų giminė, valdžiusi Urbiną ir Riminį.
Giminės valdymas prasidėjo 1226 m., kai Buonconte I da Montefeltro ir jo brolį Taddeo imperatorius Frydrichas II padarė Urbino grafais. Jie ir jų palikuonys buvo gibelinų lyderiais Markėje ir Romanijoje.
Bonconte įpėdiniai buvo Montefeltrano II da Montefeltro (1214–1255) ir Guido I da Montefeltro (1255–1286 bei 1293–1296). Pastarasis buvo Forlio miesto kapitonas karuose su Prancūzijos ir popiežiaus armijomis. Popiežius Bonifacas VIII atleido jį nuo pasmerkimo už veiklą šiuose karuose ir panaudojo jį prieš Palestriną ir Kolonų giminę.
Gvido įpėdinis Federico I da Montefeltro (1296–1322), praplėtė savo valdas užimdamas miestus Ozimą, Faną, Rekanatį, Gubijų, Spoletą ir Asyžių, kurie priklausė Šventajam sostui. Jis buvo nužudytas po to, kai įvedė aukštus mokesčius, ir Urbinas buvo prijungtas prie Popiežiaus valstybės. 1323 m. Frederico sūnus Nolfo da Montefeltro (1323–1359) buvo paskelbtas Urbino valdovu. 1355 m., kai popiežiaus legatas kardinolas Albornoz keliavo po Italijos atstatinėdamas popiežiaus valdžią, Urbino grafystė vėl tapo pavaldžia Šventajam sostui. Nolfo sūnus Federico II da Montefeltro liko be valdžios, tačiau jo sūnus Antonio II da Montefeltro (1377–1403) pasinaudojo proga prasidėjus sukilimui prieš Šventąjį sostą Markėje ir Umbrijoje 1375 m. ir atstatė savo valdžią Urbino grafystėje.
Guidantonio da Montefeltro (1403–1443) 1419 m. buvo popiežiaus Martyno V paskirtas Spoleto hercogystės valdytoju ir permainingai sėkmingai kariavo prieš kondotjerą Braccio da Montone. Jo sūnus Oddo Antonio buvo nužudytas soste pabuvęs vos kelis mėnesius. Tada Urbino gyventojai pasiūlė sostą Federico da Montefeltro (1444–1482), pavainikiui Guidantonio sūnui, kuris buvo Vittorino da Feltre mokyklos mokinys ir menų mėgėjas. Jam valdant Urbinas tapo Renesanso kultūros centru. Jis buvo įtrauktas į karus prieš Riminio valdovą kondotjerą Sigismondo Pandolfo Malatesta, popiežių, Renė Anžu ir Florenciją. Popiežius Sikstas IV 1474 m. pripažino jam Urbino hercogo titulą.
Guidobaldo da Montefeltro (1492–1508) buvo priverstas bėgti iš Urbino, kad išvengtų Čezarės Bordžijos kariuomenės. Jis įsūnijo Francesco Maria della Rovere (1508–1538), savo sesers sūnų, taip sujungdamas Sinigaglia senjoriją su Urbino hercogyste. Jis padėjo popiežiui Julijui II atkariauti Romaniją. Popiežius Leonas X atėmė iš jo teritorijas, kurias buvo gavę Lorenzo de' Medici bei vėliau Francesco Maria I della Rovere.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiame straipsnyje panaudota medžiaga iš dabar laisvai naudojamos publikacijos: redagavo Charles Herbermann. (1913). „Archdiocese of Urbino“. Catholic Encyclopedia. Robert Appleton Company.
