Muhamadas Ali Džina
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Muhamadas Ali Džina | |
|---|---|
| |
| Džina 1947 m. | |
| Gimimo vardas | Mahomedali Jinnahbhai |
| Gimė | 1876 m. gruodžio 25 d. Karačis, Britų Indija |
| Mirė | 1948 m. rugsėjo 11 d. (71 metai) Karačis, Pakistanas |
| Sutuoktinis (-ė) | Emibai Jinnah (1892–93) Maryam Jinnah (1918–29) |
| Vaikai | Dina Wadia |
| Religija | islamas |
| Pakistano generalgubernatorius | |
| Kelintas | 1 |
| Ėjo pareigas | 1947 m. rugpjūčio 14 d. – 1948 m. rugsėjo 11 d. |
| Ankstesnis | Louis Mountbatten (vicekaralius) |
| Vėlesnis | Khawaja Nazimuddin |
| Pareigos | baristeris |
| Išsilavinimas | teisininkas |
| Alma mater | City Law School, Londonas |
 Vikiteka |
Muhamadas Ali Džina |
| Parašas | |
| |
Muhamadas Ali Džina (urd. محمد علی جناح = Muhamad Alī Jināḥ; 1876 m. gruodžio 25 d. – m. 1948 m. rugsėjo 11 d.) – musulmonų politikas, išsivadavimo iš Britų Imperijos kovotojas, Pakistano valstybės įkūrėjas.
Gimė kaip Mahomedali Jinnahbhai Karačyje, pirklio iš Gudžarato šeimoje. Mokėsi Bombėjuje. 1892 m. Džina gavo darbą laivininkystės kompanijoje, išvyko į Londoną, ten įgijo teisininko specialybę. Tapęs baristeriu, grįžo į Karačį, vėliau dirbo Bombėjuje.
1904 m. Džina tapo Indijos nacionalinio kongreso, kuriame dalyvavo daugiausia hinduistai, nariu. Pradžioje jis pasisakė už hindų ir musulmonų vienybę, taikų ir palaipsnišką Indijos kelią į nepriklausomybę. Tačiau laikui bėgant jis vis labiau siekė musulmonų autonomijos. 1913 m. Džina tapo Musulmonų lygos nariu, o 1916 m. – jos prezidentu. Augo priešprieša tarp Džinos ir Gandžio – Džina laikėsi sekuliarių, vakarietiškų nuostatų ir kaltino Gandį anarchizmu, politikos ir religijos siejimu. Gandžio nesmurtinio pasipriešinimo politika pritraukė daug musulmonų, tuo tarpu Džina siekė radikalesnių kovos būdų. Dėl šios priešpriešos, Muhamadas Ali Džina 1920 m. pasitraukė iš Indijos kongreso.
Kurį laiką Džina buvo atsitraukęs nuo aktyvios politikos, buvo išvykęs į Angliją. Musulmonų Lygos narių įkalbėtas, Džina 1934 m. grįžo į Indiją. Tačiau Musulmonų Lyga 1937 m. pralaimėjo parlamento rinkimus Indijos kongresui visur, net musulmoniškose provincijose. Antrojo pasaulinio karo metais, kuomet Dž. Nehru ir Mahatma Gandis atsisakė remti britus kare, Džina buvo nuosaikesnis, todėl susilaukė britų palaikymo. Po pralaimėtų parlamento rinkimų, Džina vis labiau kurstė musulmonų ir hindų atsiskyrimo idėją. Ji 1940 m. Musulmonų Lygos patvirtinta Lahoro rezoliucijoje. Pasinaudojęs vis didesniu britų palankumu Pakistano idėjai ir indų lyderių suėmimu, Džina pradėjo vykdyti kampaniją mišrios sudėties provincijose, kad šios paremtų Musulmonų Lygą. Artėjant Indijos nepriklausomybei, kilo vis daugiau religinių konfliktų šalyje, musulmonų ir Indijos kongreso lyderiams nepavyko pasiekti susitarimo.
Visgi, buvo nuspręsta šalį padalinti. Džina siekė, kad padalinimas įvyktų iki britų pasitraukimo, kad indai neužvaldytų musulmoniškų teritorijų. 1947 m. rugpjūčio 14 d. Muhamadas Džina Karačyje paskelbė Pakistano nepriklausomybę ir tapo šalies generalgubernatoriumi. Dėl šalių padalinimo kilo masinės žudynės ir prievartiniai iškeldinimai. Iškilo problemos ir su smulkiomis indų kunigaikštystėmis, kurios turėjo pasirinkti, prie kurios šalies prisijungti. Džina buvo kaltinamas bandymais papirkti net hindų dominuojamas kunigaikštystes.
Daugiau nei dešimtmetį kamuotas tuberkuliozės, Džina mirė 1948 m. Jis palaidotas Mazari Kvado mauzoliejuje Karačyje.
Pakistane Muhamadas Ali Džina laikomas nacionaliniu didvyriu, tautos tėvu, tuo tarpu Indijoje jis vertinamas daugiausia neigiamai, netgi vietos musulmonų.