Nomarchas

Nomarchas (gr. νομάρχης; νομ-άρχης) – administracinio vieneto nomo vadovas.

Dabartinė Graikija

Dabartinėje Graikijoje nomarchais vadina nomų vadovus.

Senovės Egiptas

Nomarchais vadinami ir Senovės Egipto regionų nomų valdovai. Nomarchai Egipte savo nomuose turėjo didelę valdžią. Nomarchai būdavo faraono atstovai, jie valdė ir prižiūrėjo savo nomus. Nomarchai rinkdavo mokesčius, vykdė teismo funkcijas, rinkdavo ir aprūpindavo kariuomenę, valdydavo nomų ūkinę veiklą.

Egipto skirstymas į nomus žinomas dar Senosios Egipto karalystės laikais (III-ias tūkstantmetis pr. m. e.), buvo naudojamas iki romėnų laikų. Senovės Egiptas turėjo iki 42 regionų, kuriuos imta vadinti nomais, nors egiptiečių kalba toks regionas vadinosi sepat. Žodžiai nomas ir nomarchas buvo perimti iš graikų kalbos. Pavadinimas nomarchas Egipte iš tikrųjų naudotas elinistiniame Egipte (nuo Aleksandro Makedoniečio užkariavimo). Tačiau istorikai šį terminą naudoja ir ankstesniems laikams. Nomarcho valdžia nome vadinama nomarchija (gr. νομαρχία).

Nomarchu paskirdavo faraonas, nors kartais šį titulą tiesiog paveldėdavo. Nomarcho titulas būdavo paveldimas paprastai laikotarpiais, kai centrinė valdžia nusilpdavo, ir nomarchai imdavo dėl valdžios konkuruoti su faraonais. Tokiais laikais būdavo atvejų, kai ambicingi nomarchai, pasitaikius progai, įgaudavo daug savarankiškumo ir savo nomą atskirdavo nuo Egipto ar net nuversdavo faraoną. Žinomi atvejai, kai nomarchai perimdavo Egipto valdovo karūną. Kartais tuo prasidėdavo naujos dinastijos, kurios atstatydavo centralizuotą valdžią Egipte.

Helenistinis laikotarpis

Helenistiniame Egipte nomarchų valdžia silpo, ją vis labiau periminėjo į nomus skiriami strategai. Strategų pareigas įvedė Ptolemėjus I (valdė 323–283 m. pr. m. e., po to, kai Egiptą užkariavo Aleksandras Makedonietis). Strategai buvo karinė administracinė Prolemėjaus atrama, jie nomuose palaikė tvarką ir normalią nomų žinybų veiklą. Ptolemėjus II (valdė 285–246 m. pr. m. e.) galutinai perskirstė administracines funkcijas, nomų valdininkai formaliai buvo pavaldūs karaliui, o iš tikro – karaliaus paskirtam strategui, kuris perėmė karinę administracinę valdžią nome. Nomarchai tapo karaliaus valdų valdytojais, jie faktiškai tapo žemės ūkio reikalus tvarkančiais valdininkais. Jie prižiūrėdavo karaliaus žemių įdirbimą ir prižiūrėjo nomarchijas, kurių ribos dažnai nesutapdavo su nomų ribomis.