Pusantrasparnis

Pusantrasparnis (angl. sesquiplane) – biplano tipo lėktuvo konstrukcija, kurioje viena sparnų pora, paprastai – apatinė, yra gerokai mažesnė nei kita.^[1]^[2] Daugelyje užsienio kalbų naudojamas šios sąvokos pavadinimas (sesquiplane) yra kilęs iš lotynų kalbos, kurioje tai reiškia „vieną ir pusę“.

Mažesnis sparnas gali būti trumpesnis, siauresnis arba mažesnis pagal abu parametrus, bet kuriuo atveju jis pasižymi mažesne aerodinamine chorda.^[1] Tokia konstrukcija, lyginant su vienodo sparnų dydžio biplano konstrukcija, garantuoja mažesnį oro pasipriešinimą bei mažesnį svorį, kartu išlaikant biplano konstrukcijos privalumus – stabilumą, manevringumą, mažesnį smukos greitį.

Pusantrasparnio konstrukcijos pradėtos naudoti Pirmojo Pasaulinio karo viduryje, nors dar 1910 m. naudodamas šią schemą rumunų inžinierius Henris Koandia (Henri Coandă) kūrė pirmuosius reaktyvinius lėktuvus (Coandă-1910). Karo išvakarėse pagal šią schemą sukurta keletas žvalgybinių orlavių - pvz. 1911 m. pagamintas Farman HF.6. Ryškiausiais šio tipo pavyzdžiais laikytini Antantės pajėgų naikintuvų pagrindą 1915–1917 m. sudarę prancūziški Nieuport naikintuvai – nuo Nieuport 10 iki Nieuport 27.^[3] Prancūziški pusantrasparniai labai gerai užsirekomendavo ir Vokietijos Imperijos karinių oro pajėgų inspekcija (vok. Idflieg) pareikalavo šią schemą naudoti ir vokiškuose lėktuvuose. Atsakant į šį reikalavimą buvo sukurti Nieuport schemą kopijavę Euler D.I ir Euler D.II, Siemens-Schukert D.I, šturmo lėktuvas Junkers J.I, naikintuvai Albatros D.III ir Albatros D.V.^[4] Pastarieji pasižymėjo puikiomis kilimo ir manevrinėmis charakteristikomis.^[5]

Tarpukariu pagal šią schemą buvo sukurta keletas naikintuvų – prancūziški Nieuport-Delage NiD 42/52/62, Potez 25, olandiški Fokker C.V (d ir e versijos), Fokker D.XVII, Japonijoje pagal šią schemą buvo sukurtas eksperimentinis bombonešis Mitsubishi 2MB2, sovietiniai Polikarpov I-15, I-153, skraidanti valtis Shavrov Sh-2. Pastarajame modelyje apatinio sparno galai buvo išnaudojami montuoti papildomoms plūdėms. Kai kurie Prancūzijos gamintojai iki pat ketvirto dešimtmečio pagal šią schemą mėgino konstruoti bombonešius (pvz. Bréguet 410, Farman F.270).

Pusantrasparnių kategrijai priskiriami ir monoplanai su fiksuota važiuokle, kurių važiuoklės ašis panaudota kaip pagrindas papildomam nedideliam sparnui, pvz. XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje gaminti prancūziški lenktyniniai lėktuvai Nieuport-Delage Sesquiplan.

Bendrojoje aviacijoje ši schema buvo įgyvendinta JAV gamintuose Waco Custom Cabin serijos ir kituose keleiviniuose lėktuvuose – pvz. Solar MS-1, Sikorsky S.35) taip pat skraidančiose valtyse (pvz. Caproni Ca.71, Savoia-Marchetti SM.62, Short S.8 Calcutta, Sikorsky S.36, Sikorsky S.37, Sikorsky S.38) kur apatinis sparnas buvo montuojamas nedaug aukščiau fiuzeliažo vaterlinijos, dėl ko kilimo ir tūpimo metu jis kurdavo papildomą ekrano efektą. Schema plačiai naudota ir bendrosios aviacijos lėktuvuose, kuriems buvo keliami paprastumo, gebėjimo kilti ir leistis ant trumpų palikimo takų reikalavimai (pvz. sovietinis Polikarpov Po-2).

Britiškame Saro Windhover (pagaminta 2 vnt.) buvo įgyvendinta labai reta atvirkštinio pusantrasparnio schema – mažesnis buvo viršutinis sparnas, nors šiuo atveju tokia schema greičiausiai buvo pasirinkta norint išgauti papildomą keliamąją galią iš virš pagrindinio sparno sumontuotus variklius laikančios konstrukcijos.

Po karo pagal šią schemą sukurta keletas bendrosios paskirties, daugiausiai žemės ūkio darbams skirtų lėktuvų – pvz. Transavia PL-12 Airtruk (Australija, 1965 m.) ar reaktyvinis PZL M-15 Belphegor (Lenkija, 1973 m.).

Pusantrasparnio aerodinaminę schemą nustota naudoti dėl tų pačių priežasčių kaip ir biplanų schemą – išaugus variklių galiai ir didėjant greičiams prioritetu tapo nebe keliamoji galia, o aerodinaminio pasipriešinimo mažinimas; kilimui ir tūpimui svarbaus kuo mažesnio smukos greičio problemą padėjo išspręsti sparnų mechanizacija - priešsparniai ir užsparniai. Biplano tipo konstrukcijos pasižymi didesniu skerspjūviu ir didesniu pasipriešinimu, kurio neįmanoma sumažinti iki analogiškiems monoplanams būdingų rodiklių.

Šaltiniai

(EN) Andrews, C. F. (1966). The Nieuport 17. Aircraft in Profile no. 49. Leatherhead, Surrey: Profile Publications.
(FR) Chassard, Marc (2018). Nieuport 17 Analyse détaillée des premières series. France: FAREWO
(EN) Gunston, Bill (2009). Cambridge Aerospace dictionary (2nd ed.). Cambridge, UK: Cambridge University Press.
(EN) VanWyngarden, Greg. Albatros Aces of World War I Part 2 (Aircraft of the Aces No. 77). Oxford: Osprey Publishing, 2007.
(EN) Wragg, David W. (1974). Flight before flying. Osprey Publishing.

Išlašos

↑ ^1,0 ^1,1 Wragg, David W. (1974). Flight before flying. p. 54
↑ Gunston, Bill (2009). Cambridge Aerospace dictionary (2nd ed.). Cambridge, UK: Cambridge University Press. p. 606.
↑ Chassard, Marc (2018). Nieuport 17 Analyse détaillée des premières series. p. 1.
↑ Andrews, C. F. (1966). The Nieuport 17. Aircraft in Profile no. 49. p. 3, 7, 8.
↑ VanWyngarden, Greg. Albatros Aces of World War I Part 2 (Aircraft of the Aces No. 77). Oxford: Osprey Publishing, 2007. p. 19.

[:0-1] 1,0 ^1,1 Wragg, David W. (1974). Flight before flying. p. 54

[2] Gunston, Bill (2009). Cambridge Aerospace dictionary (2nd ed.). Cambridge, UK: Cambridge University Press. p. 606.

[3] Chassard, Marc (2018). Nieuport 17 Analyse détaillée des premières series. p. 1.

[4] Andrews, C. F. (1966). The Nieuport 17. Aircraft in Profile no. 49. p. 3, 7, 8.

[5] VanWyngarden, Greg. Albatros Aces of World War I Part 2 (Aircraft of the Aces No. 77). Oxford: Osprey Publishing, 2007. p. 19.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]