Racionžo taika
Racionžo taika (lenk. Pokój w Raciążu), Racionžo sutartis – Lenkijos karalystės, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Teutonų ordino taikos sutartis dėl Dobrynės žemės ir Žemaitijos, pasirašyta 1404 m. gegužės 22 d. Lenkija sutartyje patvirtino 1342 m. Kališo sutartį, o Lietuva – 1398 m. Salyno sutartį. Sutarties buvo laikomasi neilgai, viskas pasikeitė 1409–1410 m. Lenkijos ir LDK karo su Teutonų ordinu metu.
Lenkija 1401 m. Vilniaus-Radomo sutartimi sustiprino savo įtaką LDK. Tais pačiais metais žemaičiai sukilo prieš ordiną ir sudegino kelias Ordino pilis. Ordino riteriai atkeršijo antpuoliais į Kauną ir Gardiną. 1402 m. Ordinas sudarė sąjungą su Jogailos broliu kunigaikščiu Švitrigaila, kuris žadėjo laikytis Salyno sutarties ir perleisti Žemaitiją Ordinui.
Nė viena pusė negalėjo pasiekti lemiamos pergalės, o Vytautas norėjo susikaupti karui su Smolensko kunigaikščiu Jurijumi, tad 1403 m. vasarą prasidėjo derybos. Galutinė sutartis buvo pasirašyta Racionže. Sutartį pasirašė Jogaila, Vytautas ir Ordino didysis magistras Konradas fon Jungingenas. Sutartyje buvo derinti trijų pasirašiusiųjų pusių interesai:
- Lenkija už išpirką (40 000 auksinų) atgauna Dobrynės žemę.
- Ordinui paliekama Žemaitija.
- Vytautas gavo teisę iki gyvos galvos laikyti vakarinę Palenkę, kurią vasalo teisėmis gavo valdyti Švitrigaila. Pastarasis nebeteko vokiečių paramos ir atvykęs į Lietuvą pakluso jos didžiajam kunigaikščiui.
Gdansko (Dancigo) klausimas liko neišspręstas.
1408 m. Vytautas baigė kariauti rytuose su Maskvos kunigaikštyste ir vėl galėjo persijungti į reikalus vakaruose. 1409 m. vėl sukilo Žemaitija. Tai vedė į karą prieš Teutonų ordiną, kurios lemiamas mušis buvo 1410 m. Žalgirio mūšis. 1411 m. Torūnės taika pakeitė Racionžo taikos numatytas sienas.