Senojo Bychavo apgultis (1654)
| Senojo Bychavo apsiaustis | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| ATR–Rusijos karas (1654–1667) | |||||||||
| |||||||||
| Priešininkai | |||||||||
 Abiejų Tautų Respublika
|
 Kazokų etmonatas
| ||||||||
| Vadai | |||||||||
| Nežinomas | Ivanas Zolotarenka | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| apie 4 tūkst. karių, 30 patrankų[1] | 8 - 12 tūkst. karių | ||||||||
Senojo Bychavo apsiaustis – pirmoji Zaporožės kazokų surengta Abiejų Tautų Respublikai priklausiusios Senojo Bychavo tvirtovės apsiaustis, vienas 1654—1667 m. ATR-Rusijos karo mūšių.
Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1654—1667 m. ATR-Rusijos karo pradiniame etape Rusijos carystės pajėgos surengė plataus masto invaziją į Lietuvą. Į pagalbą Rusijos pajėgoms Kazokų vadas Bogdanas Chmelnickis pasiuntė Ivano Zolotarenkos vadovaujamą kazokų korpusą (iki 20 tūkst. karių). Jį sudarė Nežino, Černihivo ir Starodubo pulkai.[2][3] Pradžioje užpuolikai ketino susijungti su Smolenską puolusiomis pagrindinėmis rusų pajėgomis, tačiau I. Zolotarenko, gavęs B. Chmelnickio sutikimą, pradėjo veikti savarankiškai dabartinės pietryčių Baltarusijos teritorijoje. Kazokų pajėgos užėmė Rečycą, Zlobiną, Strešyną, Rohačovą, po du mėnesius trukusios apsiausties – Gomelį, Cačerską, Propoiską (Slauharadą) ir Naująjį Bychavą.[4] Paskutine tvirtove, neleidusia kazokams įsitvirtinti Dniepro aukštupyje liko Senasis Bychovas. Kazokų pajėgos jį pasiekė ir apsiautė 1654 m. rugsėjo mėn.
Nesiryždamas šturmui Zolatarenka mėgino įkalbėti miestiečius pasiduoti. Bychavo gyventojai neatsakė į Zolaterenkos „žavius laiškus“, siųstus miestui caro vardu. Viena iš atkaklaus miestiečių pasipriešinimo priežasčių buvo Zolatorenkos baimė (dauguma miestiečių juo netikėjo). Antroji priežastis buvo informacija apie tragišką kaimyninių miestų gyventojų likimą: „būtent Šklovas, Kopysius ir kiti miestai <…> yra pavergti, apiplėšti <jų gyventojai> paimti į nelaisvę ir išvežti į Maskvą“. Rugpjūčio 29 d. datuotame laiške carui Zolatatorenka prašė caro „ugnies patrankos ir ugnies kamuolių, kad galėtume su miestu padegti tuos mūsų stačiatikių krikščionių tikėjimo naikintojus, nes miestas medinis, o namai dideli ir tankiai pastatyti“.[5][6]
Tvirtovės būklė apsiausties išvakarėse
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Senasis Bychovas buvo asmeninė LDK kanclerio Leono Sapiegos valda. Priešingai nei dauguma ATR valdovo tvirtovių, jis buvo gerai įtvirtintas ir aprūpintas. Miestas buvo apsuptas 7-8 m. aukščio ir iki 30 m. (prie žemės) pločio žemės pylimais, susitirpintais 11 bastionų ir ravelinų. Mieste buvo tik treji vartai. Iš rytų pusės prieigas prie miesto dengė Dniepro upė ir akmeninė pilis (plotas 77 x 100 m.). Tvirtovė turėjo pakankamas amunicijos ir maisto atsargas daugiau nei metų apsiausčiai. Įgulą sudarė 600 samdomų pėstininkų, 200 haidukų, 100 dragūnų, apie 300 bajorų, 1000 jėgerių ir apie 2000 ginkluotų miestiečių. Šios pajėgos buvo suskirstytos į 21 vėliavą ir vieną kuopą. Artilerijos pajėgas sudarė 4 sunkiosios ir 26 lauko patrankos.
Apsiausties eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miestą pasiekęs Zolotarenko korpusas buvo maždaug pusės pradinio dydžio. Dalį pajėgų jis neteko porą mėnesių trukusiuose mūšiuose, dalis jau buvo grįžusi į Ukrainą, dalis buvo įsitvirtinusi užimtoje Lietuvos teritorijoje. Kazokai neturėjo ženklesnės artilerijos – net ir žygio pradžioje jų pajėgose buvo tik 7 lauko patrankos.
Pasiekę Bychovą kazokai nemėgino jo šturmuoti, o pasirengė ilgalaikei apsiausčiai. Mieste įsitvirtinusios LDK pajėgos rengė dažnus išpuolius. Didžiausio jų metu, spalio 2 d. gynėjai įsiveržė į kazokų stovyklą, sugriovė įtvirtinimus, užgrobė tris patrankas.[5][7] Nepaisant trumpalaikės sėkmės, gynėjams nepavyko sumušti gerokai didesnių užpuolikų pajėgų, kurios lapkričio pabaigoje vis dar siekė 6-8 tūkst. karių.[2]
Artėjant žiemai ir sklindant gandams apie rengiamą LDK kontrpuolimą lapkričio pabaigoje Zolotarenka nusprendė nutraukti apsiaustį ir atsitraukti į Naująjį Bychovą. Etmonų Jonušo Radvilos ir Vincento Korvino-Gosevskio vadovaujamos LDK pajėgos į pagalbą Senojo Bychavo įgulai atvyko tik 1655 m. sausio 10 d.[8]
Reikšmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kazokų nesėkmė prie Senojo Bychavo apsunkino Maskvos ir kazokų pajėgų veiksmus. Nepavykus užimti Senojo Bychavo rusams ir kazokams nepavyko įsitvirtinti Dniepro pakrantėje ir sujungti dabartinėse Ukrainos ir Baltarusijos teritorijoje buvusių karo veiksmų teatrų. Jau kitais metais LDK šią tvirtovę išnaudojo kontrpuolimo organizavimui.
Nutraukus apgultį, Senąjį Bychavą paliko daug didikų ir miestiečių, jo gynėjų sumažėjo.[8] Tuo naudodamasis Zolotarenko 1655 m. gegužę vėl apgulė miestą, tačiau ir šis bandymas po ilgos apsiausties baigėsi be rezultatų. Rusams Senąjį Bychavą paimti pavyko tik 1659 m.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Bobiatynski K. Od Smolenska do Wilna. Warszawa, 2006
- ↑ 2,0 2,1 Мальцев А. Н. Россия и Белоруссия в середине XVII века. М.: МГУ, 1974
- ↑ Ткачоў М. (2007). Быхава абарона 1654—56 // Вялікае княства Літоўскае: Энцыклапедыя. У 3 т. Т. 1 (be/ru) . Вялікае княства Літоўскае: Энцыклапедыя. с. 357–358.
- ↑ Переписка гетманов Левобережной Украины с Москвой и Санкт-Петербургом. 1654–1764[neveikianti nuoroda] гг.: сборник документов. archives.gov.ru
- ↑ 5,0 5,1 Bobiatynski K. Od Smolenska do Wilna. Warszawa, 2006
- ↑ Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 2: Беліцк – Гімн / Рэдкал.: Б. І. Сачанка (гал. рэд.) і інш.; Маст. Э. Э. Жакевіч. – Мн. : БелЭн, 1994. – 537 с. – 20 000 экз. – ISBN 5-85700-142-0.
- ↑ Michał Heller, Aleksander Niekricz, Utopia u władzy. Historia Związku Sowieckiego, Vol. 1: Od narodzin do wielkości, Warszawa 2016, pp. 535; Vol. 2: Od potęgi do upadku, Warszawa 2016, pp. 723. Historia i Polityka. doi:10.12775/hip.2016.034. ISSN 2391-7652.
- ↑ 8,0 8,1 Конрад Бабятыньскі. Адносіны жыхароў ВКЛ да маскоўскага войска ў 1654–1655 г. | Беларускі Гістарычны Агляд. www.belhistory.eu