Suahilių kalba
| Suahilių kalba Kiswahili | |
| Kalbama | Tanzanija, Kenija, Uganda, Ruanda, Burundis, Kongo Demokratinė Respublika, Somalis, Komorai, Mozambikas |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | ~15-40 mln.[1] |
| Kilmė | Nigerio-Kongo Atlanto-Kongo |
| Rašto sistemos | arabų raštas (XVII-XIX a.) lotynų abėcėlė |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba |  Tanzanija Kenija Uganda |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1 | sw |
| ISO 639-2 | swa |
| ISO 639-3 | swa (swc, swh) |
Suahilių kalba (taip pat vadinama suahelių kalba[2]) – viena iš daugelio bantų grupės kalbų.[3] Tai gimtoji kalba 15-26 milijonų žmonių (daugiausia Tanzanijoje), kaip antrą kalbą ją vartoja apie 40 milijonų subsacharinės Afrikos gyventojų (Tanzanijoje, Kenijoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Ugandoje).
Suahilių kalba yra gimtoji mišrios kilmės Rytų Afrikos tautai suahiliams.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kalbos pavadinimas kilo iš arabų žodžio sawāḥil – daugiskaitinės sāḥil versijos, reiškiančios „pakraštį, krantą“. Priešdėlis ki- reiškia krantą. Taigi, kiswahili reiškia „pakrančių (gyventojų) kalba“.
Suahilių kalbos ištakos siejamos su Zanzibaro salynu ir Omano imperijos valdomis Rytų Afrikos pakrantėse, kur lankėsi ir kūrėsi arabų pirkliai. Prekybiniais, o vėliau ir religiniais sumetimais ėmė formuotis lingua franca, pagrįsta vietinėmis bantų kalbomis ir arabiškais bei persiškais skoliniais. Nuo XVII a. musulmonų pirkliai ėmė rengti keliones gilyn į žemyną, su savimi platindami ir suahilių kalbą.
Pirmieji rašytiniai šaltiniai suahilių kalba žinomi nuo 1711 m. Tai Kilvoje arabišku raštu rašyti laiškai, skirti sąjungininkams Mozambike. 1728 m. užrašyta epinė poema Utendi wa Tambuka. 1886 m. vokiečiams užėmus Tanganiką, suahilių kalba tapo regionine kolonijos kalba, tačiau Britų Kenijoje ji buvo ignoruojama. Vėliau, britams užvaldžius visą Rytų Afriką, suahilių kalba buvo diegiama kaip bendrinė vietinė kalba, tačiau valdžios įstaigose, vidurinėse ir aukštosiose mokyklose vartota tik anglų kalba. 1928 m. Zanzibaro tarmės pagrindu sunorminta bendrinė suahilių kalba.
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po nepriklausomybės paskelbimo, Kenija ir Tanzanija suahilių kalbą paskelbė valstybine, 2005 m. tai padarė ir Uganda. Šią kalbą moka ~90 % Tanzanijos gyventojų, daugumas Kenijos gyventojų, ją supranta nemažai Ugandos gyventojų (išskyrus Bugandos gyventojus); ši kalba taip pat vartojama Kongo DR rytuose, vietomis Burundyje, Zambijoje, Komoruose, Ruandoje, Malavyje, šiaurės rytų Mozambike.
Suahilių kalbos reikšmė auga ir už Afrikos ribų: šia kalbą vartoja Vakarų šalyse, Artimuosiuose Rytuose gyvenantys imigrantai iš Rytų Afrikos, laidas suahilių kalba leidžia žymios radijo stotys.
Lietuvoje suahilių kalba dėstoma Vilniaus universiteto Orientalistikos centre (pradininkas – dr. Gediminas Degėsys).
Gramatika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Suahilių kalbos daiktavardžiai skirstomi į 16 klasių. Jos nustatomos pagal objekto tipą (asmenys, gamtos objektai, įrankiai, abstrakcijos ir kt.). Kiekviena iš klasių prasideda skirtingu priešdėliu ir daugiskaitoje įgauna taip pat skirtingą priešdėlį, pvz., mtu (žmogus) ir watu (žmonės) bei kitabu (knyga) ir vitabu (knygos).
Veiksmažodis kaitomas daugiausia priešdėlinės kaitybos būdu ir taip nurodo asmenį, skaičių, laiką, priklausomybę.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Nationalencyklopedin "Världens 100 största språk 2007" The World's 100 Largest Languages in 2007
- ↑ Pasaulio tautų kalbos. Vytautas Mažiulis, 2001 m., p. 106.
- ↑ Vidas Kavaliauskas. Suahelių kalba, kisuaheli. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 630 psl.