Tajai (Vietnamas)

Tajai
Tajų šokis
Gyventojų skaičius	1.550.423
Populiacija šalyse	Vietnamas: 1.550.423
Kalba (-os)	pietvakarinės tajų kalbos
Religijos	theravada
Giminingos etninės grupės	lao, tajai

Vietnamo tajai (viet. Người Thái) – Azijos tauta, viena iš 55 oficialiai Vietnamo pripažintų tautinių mažumų, apjungianti keletą smulkesnių etninių grupių, gyvenančių šiaurės vakarų Vietname. Bendras tajų skaičius yra apie 1,5 mln.

Teritorija, pavadinimai ir įvairovė

Vietnamo tajai gyvena kalnuotame ir džiunglėmis apaugusiame krašte šiaurės vakarų Vietname ir sudaro dalį didesnės tajų tautų grupės, kuriai priklauso taip pat šanai, lao, Tailando tajai. Vietnamo tajus sudaro kelios skirtingos etninės grupės:

Tai Dam („juodieji tajai“, viet. Tày Đăm) – šiauriausias pogrupis. Jų gyvenamos žemės šiaurėje ribojasi su žaliaisiais tajais (tai lu), kurie Vietname oficialiai priskiriami atskirai etninei grupei – lu. Dalis juodųjų tajų gyvena Kinijoje, kur priskiriami dajų etninei grupei;
Tai Don („baltieji tajai“ viet. Tày Khao) – vidurinis pogrupis, dalis jų gyvena Kinijoje, kur priskiriami dajų etninei grupei;
Tai Deang („raudonieji tajai“ viet. Tày Đeng) – pietinis pogrupis;
Tai Thanh (viet. Tày Thanh) – gyvena į pietus nuo Tai Deang;
Tai Hang Tong (viet. Tày Mường) – gyvena į pietus nuo Tai Thanh;
Tai Do (viet. Tày Do) – gyvena į rytus nuo Tai Hang Tong;
Phu Thai (viet. Pu Thay) – didesnė jų dalis gyvena Laose;

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Tajai (grupė).

Laikoma, kad Vietnamo tajų gyvenamas regionas yra visų tajų protėvynė. Čia teka 9 tajų šventosios upės, tarp kurių yra Nam Tao, Nam Te, Nam Ma, Nam Khun ir pan. Netoli nuo Laoso sienos yra Muang Thaeng slėnis (viet. Mường Thanh – „Dievo šalis“), kuriame yra Dien Bien Fu miestas. Tajų legendos pasakoja, kad būtent šiame mieste po potvynio dievai pasiuntė išminčius, kurie nusausino laukus, o iš vandens buivolo atsirado žmonijos protėviai. Čia valdė ir legendinis karalius Khun Boromas (taj. ขุนบรม = Khun Borom).

Pasak legendos, Khun Boromas išplėtė tajų žemes ir paskirstė jas savo septyniems sūnums. Tajų protėvynė dabartiniame Vietname ir gretimose Laoso teritorijose (dab. Huaphano provincija) atiteko sūnui Khun Chusong. Vietos tajai nesuformavo vientisos valstybės, ir gyveno susiskaldę į keliolika smulkių „karalysčių“ (muang), tokių kaip Om, Si, La, Bo Te, Oc, Ac, Tum Hoang, Then ir pan. Joms vadovavo gentiniai vadai, tituluojami ču (ar čao). Kadangi ilgą laiką muangų buvo 12, regionas tapo žinomas kaip Sipsong ču thai (t. y. „12 tajų vadų“). Muanguose formavosi atskiros tajų gentys, didėjo lingvistinė ir kultūrinė įvairovė.

XI a. Vietnamui iškovojus nepriklausomybę nuo Kinijos, Daivieto karalystė vykdė ekspansiją į tajų kraštus vakaruose, tačiau galutinai jų neprijungė: tajai išlaikė nemažą autonomiją. Nuo XIV a. teritoriją valdė Muang Phuan valstybė (1369–1478), kurios centras buvo dabartiniame rytų Laose. Šiai valstybei nusilpus, jos teritorija buvo padalinta į dvi dalis: rytinė dalis (dab. šiaurės vakarų Vietnamas ir Laoso Huaphano provincija) atiteko Daivietui (čia sukurta Čanninio provincija (viet. Tran Ninh)), o vakarinę užkariavo lao Lan Sango karalystė (išlaikyta vasalinė kunigaikštystė). Regioną valdant Vietnamui, į tajų gyvenamas žemes migravo kitos etninės grupės: iš Kinijos kėlėsi hmongai ir mienai, o iš Raudonosios upės žemupio – etniniai vietnamiečiai. Šiuo metu tik 40 proc. regiono gyventojų yra etniniai tajai.

Dėl lingvistinio artumo Vietnamo tajai išlaikė artimesnius kultūrinius ryšius su Laoso tajais, nei su vietnamiečiais. Iš Lan Sango paplito theravados budizmas, tradicijos. Lao rašto pagrindu buvo sukurti vietiniai juodųjų tajų rašmenys. 1707 m. subyrėjus Lan Sangui, atsikūrė Muang Phuanas, kuris siekė suvienyti tajų žemes. Regione kilo sukilimas, ir 1751 m. Vietnamo tajai atkūrė nepriklausomybę. Netrukus po to regione įsigalėjo Tailando karalystė, kuri vietinių tajų nekontroliavo tiesiogiai, o per vasalinę Luangprabango karalystę. Nepaisant to, vietos gyventojams Tailandas taikė panašią politiką, kaip ir kitoms periferijos tautoms. Dėl tos politikos daug vietos tajų buvo priverstinai iškeldinti į dabartinio Tailando teritorijas, kur iki dabar sudaro nemažą diasporą.

1884 m. šiaurinis Vietnamas (Tonkinas) atiteko Prancūzijos Indokinijai, 1888 m. prie jos prijungtos tajų žemės, o 1893 m. jai atiteko ir Luang Prabango karalystė. Prancūzijai valdant perbraižytos Vietnamo-Laoso sienos, Laosui atiduodant Huaphano provinciją, o Vietnamui – dabartinį šiaurės vakarų Vietnamą (t. y. 12 tajų muangų). Pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, 1948 m. Prancūzija regioną pavertė neoficialia Tajų federacija, kurią sudarė 16 tradicinių karalysčių (Siphok čau thai). Ši situacija išliko iki 1954 m. Tais metais prancūzams pralaimėjus Dienbjenfu mūšį, regionas buvo prijungtas prie Šiaurės Vietnamo ir paverstas Tajų-meo autonomine zona (nuo 1962 m. – Šiaurės vakarų autonomine zona). 1975 m. tajų autonomija panaikinta, ir regionas padalintas tarp kelių administracinių provincijų.

Nuorodos

Vietnamo tajų istorija Archyvuota kopija 2011-09-10 iš Wayback Machine projekto.