Vidurinės Indijos karalystės

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Viduriniosios Indijos karalystės yra Pietų Azijos istorijos laikotarpis, kurio chronologijos ribos yra 230 m. pr. m. e.-1279 m. Pirmoji data siejama su didžiausiu Maurjų imperijos išsiplėtimu ir Pietų Azijos suvienijimu. Antroji data žymi paskutinės didžios hinduistinės imperijos, - Čola imperijos, - žlugimą.

Kultūriškai šis laikotarpis žymi budizmo religijos suklestėjimo ir žlugimo Indijoje ciklą. Maurjų imperatoriaus Ašokos laikais prasidėjo budizmo ekspansija visoje Indijoje ir Indosferoje, tačiau iki laikotarpio pabaigos budizmo pasekėjų Pietų Azijoje beveik nebeliko. Epocha baigėsi musulmonų įsiveržimu į Indiją.

Nors Pietų Azijos istorija nėra vieninga, laikotarpį patogu suskirstyti į smulkesnius laikotarpius.

Ankstyvųjų imperijų laikotarpis (230 m. pr. m. e. -199 m.)

Indijos padalijimas į tris imperijas. Situacija paskutiniais amžiais pr. m. e.

Maurjų imperijos didžiausios ekspansijos taške, ji ėmė byrėti, ir iki 180 m. pr. m. e. jos teritoriją paveldėjo trys didelės imperijos, kurios ir vaidino pagrindinį vaidmenį šiuo laikotarpiu.

Vidurio Indijos regionas: Satavahanų imperija

Vidurio Indijos regionas, apimantis dabartines Maharaštros, Andhra Pradešo ir Karnatakos valstijas, nuo Maurjų atsiskyrė kaip didelė Satavahanų imperija. Ji egzistavo per visą šį laikotarpį ir neginčijamai buvo svarbiausia Pietų Azijos regiono galybė.

Satavahanų valstybėje labai suklestėjo savita tuometinės Indijos kultūra bei menas, kur maišėsi šiaurietiškos (t. y. indoarijų) ir pietietiškos (t. y. dravidų) tradicijos. Valstybės oficialiąja kalba tapo Maharaštri, dabartinės marati kalbos pirmtakė.

Šiaurės Vakarų regionas: Svetimšalių imperijos

Žlugus Maurjų imperijai, vakarinės jos sritys buvo užkariautos svetimšalių graikų (javanų), ir šis įvykis suformavo apytiksles regiono ribas. Skirtingai nei Vidurio Indijoje, šis regionas buvo labai nepastovus, o šis laikotarpis buvo pažymėtas visa eile invazijų iš Persijos ir Centrinės Azijos, dėl kurių buvo kuriamos vis naujos ir naujos dinastijas.

Visų jų politinis ir kultūrinis centras buvo Gandharos regionas ir jo svarbiausi miestai Taksila, Pešavaras. Svarbiausia šio regiono dinastija buvo Kušanų dinastija, valdžiusi 60–240 m. Tai buvo pati stipriausia ir ilgiausiai išsilaikiusi valstybė, kurioje ypatingai suklestėjo mahajanos budizmas, sukurta puikių meno kūrinių, kuriuose maišėsi vakarų, Indijos ir Vidurinės Azijos tradicijos.

Po Kušanų imperijos žlugimo, šiame regione įsigalėjo klajokliai heftalitai.

Šiaurės Rytų regionas: Vėlyvosios Magadhos dinastijos

Nors senųjų karalysčių laikotarpiu šio regiono valstybė Magadha buvo stipriausia Pietų Azijos jėga, po Maurjų dinastijos, valdant šungų ir kanvų dinastijoms, jos teritorijos stipriai susitraukė, ir šis regionas laikinai prarado savo reikšmę. Pirmaisiais mūsų eros amžiais jame įsigalėjo Satavahanai.

Kiti regionai

Greta šių trijų imperijų, egzistavo ir smulkesnės valstybės, turėjusios savo atskirą istoriją. Tai buvo:

• Sangamo laikotarpio tamilai į pietus nuo Satavahanų imperijos
• Šri Lanka
• Kalinga dabartinėje Orisoje
• Kamarupa dabartiniame Asame
• Nepalas

Guptų imperija ir Indijos "Tamsieji amžiai" (200-550 m.)

Guptų ir Vakatakos imperijos IV a.

Nuo 199 m. silpstant Satavahanų ir Kušanų imperijoms, visą III a. Pietų Azijoje žymėjo anarchijos laikotarpis, kuomet įsitvirtino vietinės smulkios dinastijos bei klanai. Tai buvo vadinamųjų "Tamsiųjų amžių" pradžia. Svarbesnės III a. vietinės dinastijos buvo abhirai (Maharaštroje), čutai (Karnatakoje), ikšvakai (Andhroje) ir kt. Nusilpusią Kušanų imperiją užvaldė indo-sasanidai.

IV a. Pietų Azijos imperializmas buvo atgaivintas, buvusiose Magadhos teritorijose iškilus Guptų dinastijai. Taip keitėsi Pietų Azijos galios balansas, vėl galią įgavus šiaurės rytų regionui. Jai pavyko suvienyti visą šiaurės Indiją, ir tapti galingiausia jėga. Ji stiprią valdžią šiaurėje išlaikė iki pat VI a.

Tuo tarpu vidurio Indijoje (Dekano plynaukštėje) laikinai įsigalėjo iš Maharaštros kilusi Vakatakų dinastija, kuri laikinai beveik atkūrė Satavahanų imperijos teritorijas, tačiau netrukus vėl prarado galią, ir galutinai įsigalėjo vietinės valstybės. Tarp jų buvo:

• Orisoje:Kalinga, Odra, Utkali ir t. t.
• Maharaštroje:Kalačuriai ir t. t.
• Andhroje: Brihatpalajanai, Anandagotrikai, Salankajanai, Višnukundinai ir t. t.
• Karnatakoje: Kadambai, Vakarų Gangai, Alupai ir t. t.
• Tamilakame: Kalabhrai ir t. t.

Šis vietos dinastijų ir valstybių įsigalėjimas leido formuotis ir klestėti vietos tautų (kanadų, tamilų, telugų ir kt.) identitetams.

Vėlyvųjų imperijų laikotarpis (550-1279)

Trys svarbiausios VIII-IX a. imperijos, besivaržančios dėl Šiaurės Indijos

VI a. viduryje žlugus Guptų imperijai, Pietų Azija vėl pasidalino į atskirus vienetus, konkuruojančius tarpusavyje ir vėl ėmė formuotis naujos imperijos.

Šiaurės Indija

• Haršavardhana
• Radžputai
• Pala imperija
• Pratihara imperija

Vidurio Indija: Karnatakos ekspansija

Per visą laikotarpį vidurio Indijoje pagrindinį vaidmenį vaidino Karnataka ir jos tauta kanadai. Kadaise nedidelė kadambų karalystė VI a. tapo galinga jėga atėjus į valdžią čalukjų dinastijai. VIII a. čalukjus pakeitė raštrakutai, o X a. šiuos vėl pakeitė vakarų Čalukjai.

Šios dinastijos valdė ne tik etnines kanadų teritorijas, bet ir Maharaštrą bei Andhrą, tokiu būdu padarydami kanadų kalbą regiono ligua franca ir kanadų kultūrą - viena svarbiausių Indijos kultūrų.

Tačiau 1189 m. žlugus vakarų čalukjams, Karnatakos imperija buvo padalinta tarp atskirų regioninių galybių: Hoišalos (etninė Karnataka), Deogiri (Maharaštra), ir Kakatijos (Andhra). Tokiu būdu Vidurio Indijoje baigėsi vidurinių karalysčių laikotarpis.

Tamilnadas

• Palavai
• Pandijų karalystė
• Čolų imperija