Antanas Vienuolis

Antanas Vienuolis-Žukauskas
Gimė	1882 m. balandžio 7 d. Užuožeriai, Anykščių valsčius
Mirė	1957 m. rugpjūčio 17 d. (75 metai) Anykščiai
Tėvas	Julijonas Žukauskas
Motina	Rozalija Baranauskaitė
Sutuoktinis (-ė)	Sofija Jackūnaitė, Leokadija Ermušaitė
Vaikai	Stasys, Laima
Veikla	farmacininkas, rašytojas prozininkas, dramaturgas, muziejininkas, visuomenininkas
Alma mater	Maskvos universitetas
Vikiteka	Antanas Vienuolis

Antanas Vienuolis (tikroji pavardė Žukauskas; 1882 m. balandžio 7 d. Užuožeriuose, Anykščių valsčius – 1957 m. rugpjūčio 17 d. Anykščiuose) – Lietuvos farmacininkas, rašytojas prozininkas, dramaturgas, muziejininkas, visuomenininkas.

Biografija

Tėvai valstiečiai, šeima gyveno pasiturinčiai, turėjo apie 25 ha žemės. Antanas šeimoje buvo vienintelis sūnus ir jauniausias vaikas. Jis turėjo penkias vyresnes seseris. Vyskupas Antanas Baranauskas buvo jo motinos dėdė.

Nuo 1894 m. augo pas senelius Ažupiečių kaime šalia Anykščių. 1894–1895 m. mokėsi Anykščių valsčiaus pradžios mokykloje rusų dėstomąja kalba. Tėvai tikėjosi, kad sūnus taps kunigu. 1895–1900 m. toliau mokėsi Liepojos gimnazijoje (Latvija), baigė 4 klases. Mokydamasis priklausė lietuvių gimnazistų savišvietos būreliui, kurį suorganizavo anykštėnas Jonas Biliūnas. Ypač mėgo Antono Čechovo kūrybą.

Rusijoje ir Kaukaze

Atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko tėvų ir giminaičio vyskupo A. Baranausko finansinės paramos tolimesnėms studijoms. 1900 m. išvažiavo į Maskvą. Ten jį globojo žemietis provizorius, būsimas profesorius Petras Raudonikis. 1900–1903 m. dirbo mokiniu Keizerio vaistinėje, gavo provizoriaus padėjėjo kvalifikaciją. Maskvos universitete norėjo įgyti provizoriaus (vaistinės vedėjo) specialybę, tuo galutinai susiedamas savo tolesnį gyvenimą su farmacininko profesija. Brandos egzaminams rengėsi pas Bagdoną, kuris vėliau buvo areštuotas už revoliucinę veiklą.

Antanas Vienuolis vestuvių dieną 1913 m.

Bėgdamas nuo galimo arešto, 1903 m. išvyko į Kaukazą ir 1903–1905 m. dirbo vaistinėse – iš pradžių trumpai Železnovodske (Rusija), paskui Oteno vaistinėje Tbilisyje (Gruzija) vaistininko padėjėju. Priklausė vaistininkų profsąjungai. Gyvendamas Kaukaze žavėjosi jo gamta, žmonėmis. Kaukazo gamtos įkvėptas parašė nemažai kūrinių. Kai Lietuvoje buvo grąžintas lietuviškas raštas, A. Vienuolio kūriniai buvo spausdinami laikraščiuose.

1905 m. Tbilisyje įsitraukė į revoliucinį judėjimą, sausio 21 d. dalyvavo politinėje demonstracijoje Tbilisyje, už tai buvo suimtas ir 47 paras kalintas Metecho tvirtovėje. Grįžęs į laisvę, Tbilisyje darbo nebegavo, todėl persikėlė į Vladikaukazą ir ten iki 1907 m. dirbo A. Knapo vaistinėje. Susipažino su savo pirmąja meile, farmacininke Marija Ševandrina, tačiau ši meilė buvo nelaiminga. 1906 m. pirmą kartą po išvykimo iš Lietuvos grįžo į Anykščius. Anykščiuose parašė apsakymą „Grįžo“, kuriame išliejo savo nelaimingos meilės skausmą.

1907 m. vėl apsigyveno Maskvoje, dirbo garsioje Fereino vaistinėje – tuo laiku didžiausioje Europoje. Maskvos universitete studijavo farmaciją, klausė literatūros paskaitų. 1910 m. gruodžio 17 d. jam įteiktas provizoriaus diplomas. Dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, bendradarbiavo „Aušrinės“ žurnale. Nuo 1907 m. pasirinko literatūrinį Vienuolio slapyvardį, kuriuo ir pasirašinėjo visą savo kūrybą. 1912 m. buvo vienas iš lietuvių farmacininkų laikraščio „Farmaceutų reikalai“ organizatorių.

1909 m. lankydamasis Lietuvoje, parašė labiausiai žinomą apsakymą „Paskenduolė“. Tų pačių metų vasarą vėl grįžo į Lietuvą. Čia sutiko antrąją savo meilę, medicinos seserį Bronę Valentinavičiūtę. Ši meilė taip pat buvo nesėkminga. Pirmos ir antros nelaimingų meilių nuoskaudas išliejo novelėse „Pirmutinė meilė“ ir „Paskutinė meilė“. 1913 m. Maskvoje sukūrė šeimą – vedė Fereino vaistinėje mašininke dirbusią Zofiją Jackūnaitę (1894–1977). 1914 m. gegužės 5 d. susilaukė sūnaus Stasio.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, 1914–1918 m. Maskvoje dirbo nukentėjusių nuo karo lietuvių šalpos komitete. Trumpam sugrįžęs į Lietuvą, rašytojas pamilo Mortą Avižonytę, tačiau jie greitai išsiskyrė. A. Vienuolis, vėl įkvėptas nelaimingos meilės, parašė apsakymą „Užžėlusiu taku“.

Tarpukaris

Namas kuriame gyveno ir mirė A. Vienuolis, šiuo metu A. Baranausko ir A. Vienuolio memorialinis muziejus

A. Vienuolis (pirmas iš kairės) savo vaistinėje Anykščiuose

1918 m. grįžo į Lietuvą ir kartu su provizoriaus padėjėju J. Adomėnu įsteigė vaistinę Anykščiuose. Po kelių mėnesių, bolševikams užėmus Anykščius, A. Vienuolis buvo suimtas, tačiau nakčia jam pavyko pabėgti. Skubiai persikėlė į Kauną, dirbo Spaudos biure ir laikraščio „Lietuva“ karo korespondentu, aprašydamas nepriklausomybės kovas bolševikų, bermontininkų ir lenkų frontuose. Kurį laiką redagavo žurnalą „Veja“, dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje.

1922 m. sugrįžo į Anykščius ir iš J. Adomėno perėmė vadovavimą vaistinei. 1924 m. sausio 23 d. sukūrė antrą šeimą – vedė Latvijos lietuvaitę Leokadiją Ermušaitę (1896–1971). 1925 m. jiems gimė dukra Laima. 1924 m. balandžio 6 d. mirė motina.

Dalyvavo Šaulių sąjungos kūrime, Jono Basanavičiaus ir Jono Biliūno draugijų veikloje, skaitė paskaitas. 1927 m. gegužės 1 d. Anykščiuose įkūrė Antano Baranausko muziejų – pirmąjį memorialinį muziejų Lietuvoje. Jis išsaugojo savo giminaičio vyskupo A. Baranausko klėtelę, statytą 1826 m., poeto ir jo giminės daiktus, knygas, šeimos relikvijas. Klėtelėje priimdavo ekskursijas, rūpinosi klėtelės ir eksponatų apsauga, anykštėnų rašytojų atminimo įamžinimu. Nemažai autorių jam yra dovanoję savo knygų su autografais: Ignas Šeinius, Bronė Buivydaitė, Petras Biržys, Antanas Vaičiulaitis, Kazys Binkis, Faustas Kirša, Vincas Krėvė, Bernardas Brazdžionis ir kt.

1929 m. buvo išsiųstas į Vakarų Europą „pasitobulinti“. Buvo sugalvojęs stoti į Leipcigo universitetą, bet jo diplomo nepripažino. Italijoje parašė romaną „Viešnia iš šiaurės“. Šis romanas sulaukė daug neigiamos kritikos, nors pats rašytojas jį labai vertino. Kūrybinį įkvėpimą sugrąžino Klaipėdos teatro repertuaro direktorius Juras Šaltenis, kuris buvo sumanęs dramatizuoti Vienuolio žymiausius kūrinius. Vienuolis pradėjo rašyti pjeses.

Sovietmetis

Sovietinės okupacijos laikotarpiu A. Vienuolis skaudžiai nukentėjo: nacionalizuota jo vaistinė, 1941 m. birželio 14 d. sūnus Stasys ištremtas į Sibirą (1944 m. išlaisvintas). 1944 m. artėjant frontui, bijodami represijų, į Vakarus pasitraukė jo dukra Laima su vyru.

1941–1944 m. dirbo nuosavoje vaistinėje. Per karą vaistinė sudegė. 1944–1945 m. Anykščių gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytojas. 1945 m. paskirtas A. Baranausko muziejaus direktoriumi ir šias pareigas ėjo iki pat gyvenimo pabaigos.

Antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo priverstas atiduoti valstybei literatūrinę duoklę: pagal marksistinę ideologiją parašė apysaką „Išdukterė“ ir romaną „Puodžiūnkiemis“. Tris kartus buvo išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu (1947–1957 m.). Būdamas deputatu kovojo prieš Vilniaus krašto lenkinimą, padėjo Anykščiuose pastatyti vidurinę mokyklą, rūpinosi rašytojo J. Biliūno palaikų iš Zakopanės parvežimu į Anykščius.

1957 m. atšventė savo 75-erių metų jubiliejų. Rugpjūčio 17-osios popietę jis dar jautėsi puikiai, bet staiga mirė. Mirties priežastis – pakartotinė širdies arterijų ūminė trombozė. Palaidotas savo namų kiemelyje, netoli A. Baranausko beržų.

Kūryba

A. Vienuolis – puikių legendų, romanų, apysakų, apsakymų, atsiminimų ir dramų autorius. Rašytojas savo kūryboje pasiekė didelio meistriškumo, vaizdavimo ir stiliaus raiškumo.

1920 m. „Švyturys“ išleido A. Vienuolio „Raštų“ I tomą, 1922 m. – „Raštų“ II tomą, 1937 m. išleistas „Raštų“ III tomas.

Apsakymo „Paskenduolė“ viršelis

A. Vienuolio kūriniai:

• „Amžinasis smuikininkas“
• „Užkeiktieji vienuoliai“
• „Platelių ežero paslaptis“
• „Gražuolės Lalos kalnas“
• „Kruvinojo keršto uola“
• „Samgori dykuma“
• „Krymo įspūdžiai“
• „Mieganti Ararato mergelė“
• „Anykščių padavimai“
• „Medvėgalio pilis“
• „Naglio kalno lobiai“
• „Šventavartė“
• „Grįžo“
• „Aleliuja“
• „Kūčių naktį“
• „Paskutinė vietelė“
• „Užžėlusiu taku“
• „Paskenduolė“
• „Didysis karas“
• „Pati“
• „Samdinė Elena“
• „Mano krikštatėvio kumeliukas“
• „Pavainikė“
• „Arkliavagio duktė“
• „Gediminaitė ir mužikas“
• „Susitikimai Kaukaze“
• „Iš mano atsiminimų“
• „Inteligentų palata“
• „Vėžys“
• „Mirtinai sužeistas“
• „Karžygys“
• „Prieš dieną“
• „Kryžkelės“
• „1831 metai“
• „Nemigo naktys“
• „Viešnia iš šiaurės“
• „Ministeris“
• „Dauboje“
• „Išdukterė“
• „Puodžiūnkiemis“

Įvertinimas

Tarpukariu apdovanotas Ldk Gedimino ordino III laipsnio medaliu (1938 m.) ir Šaulių žvaigždės medaliu (1939 m.). Sovietmečiu suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio meno veikėjo (1947 m.) ir Lietuvos SSR liaudies rašytojo garbės vardas (1957 m.), apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos (1950 m.) bei Lenino ordinu (1954 m.).

Atminimo įamžinimas

A. Vienuolio kapas Anykščiuose

• 1958 m. įkurtas A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus.
• Biustas (skulpt. Antanas Aleksandravičius, 1953 m.). Anykščiuose pastatytas paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius, 1982 m.).
• 1975 m. Žaliakalnyje, ant namo P. Višinskio g. 8/3, atidengta memorialinė lenta su bareljefu. Nuo 2001 m. jame veikia Kauno Jono Jablonskio gimnazijos istorijos-etnografijos muziejus ir rašytojo memorialinė ekspozicija.
• A. Vienuolio vardas suteiktas Anykščių Antano Vienuolio gimnazijai ir Vilniaus Antano Vienuolio pagrindinei mokyklai. Jo vardu pavadintos gatvės Anykščiuose, Ažuožeriuose, Baisogaloje, Kuršėnuose, Pakruojyje, Panevėžyje, Ukmergėje, gatvė ir skersgatvis Šventupėje.
• 1969 m. sukurtas dokumentinis filmas „Antanas Vienuolis“ (rež. Gediminas Skvarnavičius). 1999 m. studija „A Propos“ sukūrė dokumentinį filmą „Antanas Vienuolis“ (rež. Arvydas Liorančas).
• 2000 m. A. Vienuolio gimtosios sodybos vieta Anykščių raj. įrašyta į Kultūros vertybių registrą.

Nuorodos

• A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus Archyvuota kopija 2013-04-29 iš Wayback Machine projekto.
• Antano Vienuolio memorialinis namas-muziejus Archyvuota kopija 2010-03-04 iš Wayback Machine projekto.