Krekenavos regioninis parkas

Krekenavos regioninis parkas
IUCN V kategorija (saugomas kraštovaizdis)
Nevėžis ties Gringaliais
Vieta:	Panevėžio rajonas, Kėdainių rajonas, Lietuva
Krekenavos regioninis parkas
Koordinatės:	55°30′0″ š. pl. 24°04′0″ r. ilg. / 55.50000°š. pl. 24.06667°r. ilg. / 55.50000; 24.06667
Plotas:	119,68 km²
Įkurtas:	1992 m.
Valdymas:	Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija
Vikiteka:	Krekenavos regioninis parkas

Krekenavos regioninis parkas – Lietuvos saugoma teritorija,^[1] esanti Panevėžio (didžioji dalis) ir Kėdainių rajonuose. Parkas įsteigtas 1992 m. rugsėjo 24 d., siekiant išsaugoti Nevėžio vidurupio paslėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes.^[2] Bendras regioninio parko plotas 11 968 ha. Krekenavos regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija.

Teritorija

Parkas driekiasi abipus Nevėžio slėnio, aprėpia dalį Krekenavos, Upytės, Naujamiesčio ir Ramygalos seniūnijų Panevėžio rajone bei dalį Surviliškio seniūnijos Kėdainių rajone. Parke vyrauja būdingas Vidurio Lietuvos žemumai kraštovaizdis, čia išlikęs raiškus Nevėžio senslėnis su daugybe intakų, senvagės liekanų, vešlios slėnio pievos, vaizdingi Liaudės, Linkavos, Upytės žemupiai, jų slėniai. Miškuose gausu augalų ir gyvūnų, nemažai jų – retų rūšių. Išlikę senų ąžuolynų. Įspūdinga liepų alėja Daniliškio parke. Žvejai ir poilsiautojai pamėgę Nevėžio pakrantes. Plyti moreninės lygumos, vietomis paįvairintos aliuvinės kilmės banguotu ir kauburiuotu paviršiumi. Parke vyrauja drėgni, daugiausia mišrūs medynai, vietomis yra ąžuolynų bei uosynų.

Žemėnauda

Miškai užima 43 %, vandens telkiniai – 16 %, pelkės – 3 %, žemės ūkio naudmenos – 33 %, gyvenvietės – 3 % regioninio parko ploto.

Funkcinio prioriteto zonos

Konservacinė zona – Ramygalos telmologinis draustinis, užimantis 291,6 ha,
Gringalių botaninis-zoologinis draustinis – 453,9 ha,
Upytės geomorfologinis draustinis – 624,7 ha,
Linkavos hidrografinis draustinis – 161,7 ha,
Upytės istorinis draustinis – 37,0 ha,
Krekenavos urbanistinis draustinis – 24,7 ha,
Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinis – 2496,3 ha plotą.
Rekreacinė zona užima 266,7 ha, ūkinė – 6582,2 ha, gyvenamoji – 112,3 ha.

Kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė

Kraštovaizdžio tipai

Regioniniame parke kraštovaizdžio įvairovę lemia vienam morfologiniam kraštovaizdžio rajonui priskiriami mažai miškingo stačiašlaičio išplautinio slėnio, negilaus sukultūrinto protakinio mažai sukultūrintų erozinių slėniukų ir miškingos bei agrarinės moreninių lygumų kraštovaizdžio tipai.

Gamtos vertybės

Nevėžio senslėnis – didžiausia Vidurio Lietuvos žemumos kraštovaizdžio vertybė. Tai lyg atversta upės istorijos knyga. Upė čia išraito įvairias kilpas. Daugybė pasagos pavidalo senvagės liekanų atsirado ilgainiui keičiantis upės vagai. Nevėžis turi keistą savybę – teka priešinga paviršiaus nuolydžiui linkme į pietus, tuo tarpu Vidurio Lietuva žemėja į šiaurę. Plaukiant upe galima stebėti kaip vis labiau aukštėja upės šlaitai, o vaga tarsi pamažu grimzta gilyn. Potvynių metu Nevėžis plačiai išsilieja ir apsemtų pakrančių pievose palieka daug dumblo bei suformuoja daugybę netaisyklingos formos ežerokšnių, kūdrų. Mažai žmogaus pertvarkytas Nevėžio senslėnio kraštovaizdis – poledynmečio laikų palikimas.

Beveik pusė parko teritorijos užimančiuose miškuose gausu ąžuolų, uosių, miškapievių. Tokios sąlygos palankios stambiems kanopiniams žvėrims ir daugeliui paukščių.

Augalija

Seni ąžuolynai, užmirkę, pelkėti medynai, net maži gojeliai dirbamų laukų apsuptyje – tai daugybės augalų ir gyvūnų buveinės. Miškuose tarpsta tuklės, atgiriai, plačialapės klumpaitės. Nevėžio slėnyje bei jo intakų – upelių slėniuose yra išlikusių natūralių pievų bendrijų. Tai labai svarbios, visur sparčiai nykstančios, itin saugotinos buveinės. Čia auga retos augalų rūšys – boloninis katilėlis, raudonžiedis bėrutis, tuščiaviduris rūtenis, šalmuotoji gegužraibė, karališkoji glindė, rudoji viksvuolė ir kt. Gamtos ir kraštovaizdžio vertybių apsaugai įsteigtas Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio draustinis.

Naujamiestyje yra ąžuolynas.

Gyvūnija

Sutinkami reti vabzdžiai: juodasis apolonas, pietinė hesperija, niūriaspalvis auksavabalis, elniavabalis, ūsuotis dailidė; varliagyviai: skiauterėtasis tritonas, nendrinė rupūžė; paukščiai: vapsvaėdžiai, pilkosios meletos, švygždos ir kt. Peri juodieji gandrai, ereliai rėksniai.

Nevėžyje gausu žuvies: lydekų, karšių, starkių. Parke gyvena stumbrai (Bison bonasus). Dalis jų veisiami Pašilių stumbryne, kiti vaikšto laisvėje (apie 30 gyvūnų banda). Miškuose itin paplitę taurieji elniai, šernai, stirnos, danieliai. Nevėžyje ir jo intakuose gyvena slapukės ūdros, gausu bebrų.

Dirbamų laukų platybėse naktimis galima išgirsti putpelių ir griežlių balsus. Senų dvarų parkuose, kaimuose bei gyvenvietėse vakarėjant galima išvysti plevenant daugybę šikšnosparnių – tai paslaptingi, reti bei saugomi gyvūnai, besikuriantys įvairiose palėpėse, senų medžių drevėse.

Saugomos rūšys ir bendrijos

Bendras augalų rūšių skaičius 1013, iš jų 1 saugoma Europos Bendrijos, 31 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Bendras gyvūnų rūšių skaičius 844:

Žinduolių – 44 (2 saugomos Europos Bendrijos, 8 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą);
Paukščių – 160 (23 saugomos Europos Bendrijos, 16 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą);
Žuvų – 22;
Varliagyvių ir roplių – 14 (1 saugoma Europos Bendrijos, 2 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą);
Bestuburių – 604 (4 saugomos Europos Bendrijos, 7 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą).

Kraštovaizdyje išsiskiria Linkavos hidrografinis ir Upytės geomorfologinis draustiniai. Miškų ir pelkėtų vietų gamtos vertybės saugomos Gringalių botaniniame – zoologiniame ir Ramygalos telmologiniame draustiniuose.

Gamtos objektai

Akmuo Rapolas – 14,54 m apimties, 2,55 m aukščio, 5,14 m ilgio ir 4,18 m pločio akmuo, gulįs Linkavos hidrografiniame draustinyje, Linkavos upelyje, prie Krekenavos girininkijos. Patogu pasiekti iš Krekenavos girininkijos kiemo.
Daniliškio liepų alėja – buvusio Daniliškio dvaro alėjoje auga apie 350 medžių, alėja driekiasi 260 m. Patogu atvykti nuo kelio Krekenava-Šventybrastis.
Kalnelio daugiakamienė pušis – šakotas medis, kurio aukštis apie 14 metrų, stovi Naujamiesčio girininkijoje. Trys kamienai, kurių kiekvieno apimtis – 2,30 m, 2,18 m ir 1,65 m, kiekvienas jų apaugęs daugybe išsiraičiusių šakų.
Gringalių miško ąžuolas – 4,95 m apimties, 1,57 m skersmens, 25 m aukščio. Ąžuolas auga Gringalių botaniniame draustinyje.
Gringalių miško eglė – skersmuo 79 cm, apimtis 2,57 m, aukštis – 28 m.
Septynliemenis ąžuolas – aukštis 34 m.

Kultūros vertybės

Kultūriniai draustiniai

Kultūros paveldui išsaugoti skirti du draustiniai:

Krekenavos urbanistinis draustinis, kurio tikslas išsaugoti Krekenavos miestelio planinę erdvinę struktūrą
Upytės memorialinis draustinis, skirtas išsaugoti istoriniu požiūriu vertingą Upytės miestelį su Augustavos ir Upytės buvusių dvarų sodybomis bei piliaviete – Čičinsko kalnu. Manoma, kad čia buvo Upytės žemės, minimos nuo XIII a. centras. Kadaise čia stovėjo pilis, tapusi kovų su Livonijos ordinu centru. Upytės pilis buvo dar XVI a. Piliakalnis garsėja padavimais apie nedorą poną Čičinską.

Istorijos vertybės

Regioniniame parke nemažai unikalių kultūros vertybių. Yra išlikę žymaus dievdirbio Vinco Svirskio (1835–1916) kūrinių. Tai kryžius Iciūnų kaime, kryžiaus fragmentas Mučiūnų kaime, šventųjų skulptūros Vadaktėlių bažnyčioje bei vienas kryžius, saugomas Krekenavos bažnyčioje.

Palei Nevėžį ir jo intakų slėnius išsimėčiusių dvarų išlikę tik nedideli fragmentai: Ūdrų dvarų architektūros ansambliai, Daniliškio ir Rodų dvarų terasiniai parkai, Levaniškio dvaro parkas. Linkavičių-Slabados dvare 1825 m. veikė audinių žvilginimo dirbtuvė ir vienintelė to meto Lietuvoje vario liejykla, 1859 m. buvo spirito varykla ir malūnas.

Bakainių piliakalnis su prie stataus Liaudės upės kranto stūksančiu, 170 m ilgio ir 75 m pločio priešpiliu, apjuostas 5 m pylimu.
Burvelių alkakalnis, vadinamas Koplyčkalniu, apipintas legendų ir minimas XIV a. vokiečių kronikose. Yra Nevėžio kairiajame krante, Nevėžio ir Liepupio santakoje esančiame atragyje, 300 m į vakarus nuo kelio Krekenava-Šventybrastis. Kalva maždaug 300 × 100 m, apaugusi medžiais. Šlaitai statūs.
Barinės kapinynas, kuriame mirusieji X–XV a. buvo laidojami su žirgų aukomis.
Rodų koplyčia-mauzoliejus. Projektuota italų architekto L. C. Anikinio, pastatyta 1861 m. Koplyčioje buvo palaidoti dvarininkai Švonickiai, joje palaidotas ir 1863–1864 m. sukilimo dalyvis, dailininkas Romanas Švoinickis (1845–1915 m.) Koplyčia restauruota 1989–2000 m.

Muziejai, ekspozicijos, parodos

Ustronės sodyboje išlikęs unikalios konstrukcijos XIX a. pabaigos svirnas. Tai architektūros ir istorijos paminklas. Kaimo svirne įkurtas J. Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejus, vienintelis toks pasaulyje. Yra 1,1 km į pietvakarius nuo kelių Naujamiestis–Krekenava, Ūdrai–Pabiržiai sankryžos, Vadakties upelio kairiajame krante.
Stultiškių kaimo vėjo malūnas, statytas 1880 m. Jame įrengta linų muziejaus ekspozicija.
Sodyba Čiūruose, kurioje 1905–1907 m. gyveno, vėliau lankydavosi Lietuvos Respublikos diplomatas, vertėjas, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys (1896–1991 m.) Minint Juozo Urbšio šimtąsias gimimo metines 1996 m. vasario 29 d. pastatytas stogastulpis.
Klebonijos pastatas, kuriame 1915–1918 m. gyveno ir kūrė Maironis, Krekenava.
Krekenavos seniūnijoje veikia parodų salė, kurioje nuolat eksponuojami menininkų kūriniai.
Šalia lankytojų centro 2014 m. pastatytas 30 m aukščio apžvalgos bokštas.

Stultiškių malūnas
Burvelių alkakalnis
Rodų koplyčia
Knygnešių muziejus Ustronėje
Iciūnų kaimas
Lankytojų centras
Lankytojų centro ekspozicija
Krekenavos apžvalgos bokštas

Laisvalaikis ir pramogos

Žvejybai tinka Nevėžis. Čia plėtojamas vandens turizmas: galima plaukioti baidarėmis, parko grupė yra parengusi poilsinį-pažintinį maršrutą „Kelionė Nevėžiu ir jo pakrantėmis“. Ši kelionė vandeniu tęsiasi apie 30 km. Čia patogu atvykti ir keliauti automobiliais – dauguma parko teritorijos svarbių kelių yra asfaltuoti. Sudaryti maršrutai žygiams dviračiais. Čia siūloma pakeliauti ir pėstiesiems, pabūti regioninio parko gamtoje. Parke švenčiami Žolinės atlaidai (Krekenava), vyksta „Lino žiedo“ poezijos konkursas, rudeninės paukščių palydos.

Pažintinio turizmo maršrutai

Stumbryno gamtos takas, skirtas miške augančių augalų ir čia gyvenančių gyvūnų pažinimui. Jo ilgis 2 km. Aplankę 11 stotelių, pamatysite stumbryno namelį, senąją pušį „Mariją“, stumbrų aptvarus, inkilą šikšnosparniams, mišrų medyną su ąžuolais, drėgną pelkiagirį, mėlynšilį, inkilą miegapelėms, miško aikštelę pušyne, senąją laisvųjų stumbrų šėryklą, juodalksnyną. Stumbrynas, įkurtas 1969 m. Pašilių miške ties Girelės viensėdžiu, įrengus 50 ha ploto aptvarus. Iš Rusijos Prioksko rezervato buvo atvežta stumbrų pora. Šiuo metu aptvaruose gyvena apie 30 stumbrų. Per 200 žvėrių vaikšto laisvėje, Panevėžio ir Kėdainių rajonuose. Stumbrynas, įkurtas kaip šių žvėrių veislynas, pastaruoju metu labiau domina ir vilioja Krekenavos regioninio parko lankytojus iš visos Lietuvos bei daugelio pasaulio kraštų.

Girinio takas įrengtas Krekenavos girininkijos Varnakalnio miške. Tai pusės kilometro ilgio takas, skirtas susipažinti su labiausiai Lietuvos miškuose paplitusiomis medžių rūšimis, miško ardais, pagrindiniais miško priežiūros ir apsaugos darbais, pagrindinėmis miškininkystės sąvokomis. Visa informacija pateikta penkiose stotelėse. Miško lankytojus pasitinka Girinio tako vartai. Tako pabaigoje esančiame Girinio namelyje – pavėsinėje eksponuojama miško žvėrių ir paukščių nuotraukos, jaunųjų miško lankytojų piešiniai, kūrybiniai darbai. Iš bokštelio atsiveria vaizdingas Linkavos upelio slėnis ir skardis.

Šaltiniai

↑ https://astd.lrv.lt/lt/apie-saugomas-teritorijas/saugomu-teritoriju-sistema/
↑ „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“. 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. I-2913. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas. Nuoroda tikrinta 2024-10-20.

Nuorodos

Oficiali Krekenavos regioninio parko svetainė Archyvuota kopija 2020-06-29 iš Wayback Machine projekto.
Travel.lt

[1] ttps://astd.lrv.lt/lt/apie-saugomas-teritorijas/saugomu-teritoriju-sistema/

[2] „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“. 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. I-2913. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas. Nuoroda tikrinta 2024-10-20.

[1]

[2]