Lamija
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
- Apie Graikijos miestą žr. Lamija (miestas).
Graikų mitologijoje Lamija – pabaisa, Poseidono ir Libijos dukra. Lamija buvo Libijos karalienė, kurią įsimylėjo Dzeusas. Hera pavertė ją į pabaisą (arba Hera užmušė jos vaikus, Lamija pasislėpė tarpeklyje ir pavirto pabaisa), kuri grobė ir rijo svetimus vaikus. Hera buvo atėmusi jai miegą – prakeikusi ją, kad negalėtų sumerkti akių, todėl Lamija buvo apsėsta matyti savo mirusių vaikų vaizdus. Naktimis ji klajodavo. Dzeusas pasigailėjo Lamijos, apdovonojo ją sugebėjimu išsiimti akis ir pamiegoti, vėliau akis įsidėti atgal. Jos kūną sudarė gyvatės kūnas ir moters krūtinė bei galva. Dažniausiai minima, kad ji buvusi moteris, kartais – vyras ar hermofroditas.
Lamijomis vadindavo naktinius vaiduoklius, kurie čiulpdavo jaunuolių kraują.
Bulgarijos tautosakoje Lamija – paslaptinga būtybė su keliomis galvomis, kurios nukirstos vėl atauga. Ji maitinosi merginų krauju. Pabaisa kankindavo kaimiečius. Randama olose ir požemyje. Kai kuriose istorijoje, ji turi sparnus; dar kitose ji alsuoja ugnimi. Lamija buvo belytė, bet paprastai moteriškos giminės.
Baskų legendoje Lamija – vandens fėja, gyvenanti olose. Baskų krašte daug vietovių pavadintų šios būtybės vardu. Lamija įgaudavo gražios moters išvaizdą, kad suviliotų vyrus. Pagal vienintelį požymį galima buvo nuspręsti, kad ji nebuvo normali moteris – reikėjo pažiūrėti į pėdas, kurios buvo anties. Kitose legendose ji apibūdinama kaip pusiau žmogus pusiau žuvis. Dažniausia jos buvo matomos šukuojančios savo auksines sruogas. Vienintelis būdas jas supykdyti yra pavogti jų plaukų sruogą. Lamijos yra geros didžiąją laiko dalį. Kitos baskų legendos pasakoja, kad Lamija yra deivė Mari.