Michailas Vrubelis

Michailas Vrubelis

M. Vrubelio autoportretas, 1904 m.
Gimė	1856 m. kovo 17 d. Omskas
Mirė	1910 m. balandžio 14 d. (54 metai) Sankt Peterburgas

Veikla	rusų tapytojas

Vikiteka	Michailas Vrubelis

Michailas Vrubelis (1856 m. kovo 17 d. – 1910 m. balandžio 14 d.) – žymus XIX–XX a. rusų dailininkas. Talentingo dailininko darbai yra žinomi beveik visose dailės srityse: tapyboje, grafikoje, keramikoje, dekoratyvinėje skulptūroje, teatro mene.

Biografija

Gyvenimo pradžia

Michailas Vrubelis gimė karininko-advokato šeimoje 1856 m. kovo 17 d. Omske. Šeimos šaknys buvo labai mišrios: rusų, lenkų, totorių ir danų. Michailas Vrubelis turėjo vyresnę seserį Aną, su kuria palaikė draugiškus santykius iki pat savo mirties. Jaunesnė sesuo Jekaterina ir brolis Aleksandras mirė dar vaikystėje. Jų mirtis stipriai sukrėtė Michailą.

Nors tėvas tarnavo pulkininku, šeima niekada nebuvo labai turtinga. Karinis požiūris į gyvenimą nebuvo pabrėžiamas dailininko šeimoje. Tėvai, o ypač Aleksandras, mokė vaikus pagrindinių mokslo gebėjimų, davė skaityti knygas įvairiomis kalbomis (lotynų, prancūzų, vokiečių). Vaikai visada buvo skatinami domėtis istorija, menais, teatru, muzika ir literatūra.

Michailas domėjosi tapyba nuo pat vaikystės. Jo tėvas Aleksandras skatino ir teigiamai žiūrėjo į sūnaus susidomėjimą tapyba. M. Vrubelis mokėsi tapyti Sankt Peterburge 1864, 1868–1869 metais. Būsimasis dailininkas studijavo teisę Sankt Peterburgo universitete nuo 1874 iki 1880 m., tačiau tuo pačiu metu lankė tapybos pamokas 1878–1879 metais. Besimokydamas Sankt Peterburge Michailas entuziastingai studijavo vokiečių filosofų darbus. Ypač domino Nyčės veikalai, gilinosi į Kanto ir Šopenhauerio mintis.

Baigęs mokslus Teisės fakultete 1880 metais M. Vrubelis įstojo į Sankt Peterburgo Menų akademiją (tuo metu tai buvo viena geriausių meninio švietimo įstaigų). Ketverius metus Michailą mokė Pavelas Čistiakovas (Pavel Chistyakov). Mokytojas garsėjo tapybos mokymo metodais. P. Čistiakovas padarė didelę įtaką Vrubelio tapybos stiliui. Vrubelio detalių pajautimas yra Čistiakovo nuopelnas. Pavelas Čistiakovas mokė ir kitus žymius rusų dailininkus, tokius, kaip Ilja Repinas, Vasilijus Polenovas, Viktoras Vasnecovas, Valentinas Serovas, Vasilijus Surikovas. 1896 m. M. Vrubelis vedė operos dainininkę Nadeždą Zabela-Vrubel.

Vrubelis sutarė su Čistiakovu dėl piešimo ir modeliavimo svarbos, teikė pirmenybę formai, o ne spalvai, vertino monumentalųjį klasikinį meną. M. Vrubelis visada gerbė Menų Akademiją ir niekada neneigė, kaip kiti to meto dailininkai, jos įtakos dailininko darbams ir stiliui. Savo biografijoje, parašytoje 1901 metais, Vrubelis kalbėjo apie laiką praleistą Akademijoje, kaip apie laimingiausius metus jo, kaip menininko, gyvenime.

Kijevo periodas

Kitas meninis Vrubelio periodas prasidėjo Kijeve 1884 metų balandžio mėnesį, kai menininkas priėmė profesoriaus Adriano Prakchovo kvietimą restauruoti senas rusų cerkves Kijeve. Neatsitiktinai 1884–1889 metais Vrubelis tapė užsakytus ne tik darbus religine tematika, bet ir kryžių, Mergelės Marijos ir angelų paveikslus, kuriuos pasilikdavo sau. Dirbdamas XII amžiaus cerkvėse, menininkas stengėsi atrasti vienovę su senosiomis freskomis. Nepaisant to, Vrubelis išliko iškiliu XIX a. pabaigos dailininku. Žvelgiant į šventųjų ir angelų figūras, jų formų plastiškumą, kompoziciją ir spalvas, yra aišku, kad Vrubelis buvo artimesnis moderniam tapymo stiliui negu bizantiškajam, ar senųjų rusų freskų ir mozaikų.

Šv. Kirilo cerkvėje M. Vrubelis tapė freskas prarastųjų vietoje: „Šventosios Dvasios nužengimas (Sekminės)“ ir „Trys angelai virš Kristaus kūno“. Vėliau Vrubelis tapė kelias ikonas cerkvės ikonostasui, kurias jis sukūrė būdamas keletą mėnesių Venecijoje (1884-85). Venecijoje M. Vrubelis buvo pakerėtas viduramžių mozaikos Šv. Morkaus bazilikoje ir ankstyvojo renesanso Džiovanio Belinio paveikslais. Būtent Venecijoje Vrubelio stilius įgavo tonų sodrumo. Čia jis sukūrė dideles keturias ikonas, vienas žymesnių darbų − „Mergelė“.

Grįžęs į Kijevą Vrubelis pradėjo dirbti ties akvarelėmis, skirtomis tik ką pastatytai Šv. Vladimiro katedrai. Į šio laikotarpio kūrybą įeina kelios versijos „Raudojimo“ (1887), „Prisikėlimas“ (1887). Kritikai atmetė visus Vrubelio projektus. Kijeve Vrubelis pradėjo dirbti ties Demono tema, deja, nei paveikslai, nei skulptūros neišliko iki mūsų dienų. M. Vrubelis buvo ne iš tų, kurie stengėsi išsaugoti savo darbo vaisius, menininką labiau domino kūrimo procesas nei rezultatas.

„Ilgam į atmintį įstringa nuostabūs Vrubelio herojų veidai tamsiomis degančiomis akimis. Gamta aplink juos vaizduojama dulksvomis dėmėmis ir žėrinčiomis mozaikomis. Šaltame mėlyname fone nutapyta balta trapi Karalaitė Gulbė“.^[1]

Kitos drobės, sukurtos Kijevo periodo metu, yra „Mergaitės portretas šalia persiško kilimo“, „Rytų pasaka“ (1886), (beje, šiai temai įkvėpė pasakos „Tūkstantis ir viena naktis“), „Hamletas ir Ofelija“ (1883) ir gausūs akvarelinės tapybos darbai, vaizduojantys gėles. Freskos, drobės ir maži akvareliniai darbai neturi nieko bendro su art nouveau įtaka, kuri atsirado tik Maskvos periodo metu. Vrubelis buvo vienas pirmųjų rusų dailininkų, kuris bandė sujungti senąsias tradicijas ir modernųjį meną. Toks junginys tapo pagrindu jo ateities meniniams eksperimentams.

Maskvos periodas

M. Vrubelio darbų analizė, kuriuos jis nutapė Maskvoje (1889–1910) parodo tradicijų ir šiuolaikinių meninių krypčių, tokių kaip neoromantizmas, simbolizmas, art nouveau, įtaka. Kai kurie darbai turi neo-primityvizmo, lučizmo, futurizmo, kubizmo savybių, šios meno atšakos greitai susirado pasekėjų Rusijos avangardiniame mene. 1896 m. Vrubelis vedė teatro ir operos dainininkę Nadeždą Zabelą.

Viena svarbiausių Maskvos periodo temų tapo Demonas. Dailininkas daug laiko praleido dirbdamas prie Lermontovo poemos „Demonas“. Svarstydamas gėrio ir blogio klausimus, išaukštindamas herojišką asmenybę, demoną Vrubelis matė, kaip vienišą maištininką, kuris nenori susitaikyti su įprasta kasdienybe ir neteisinga realybės prigimtimi. Nuo 1900 metų Vrubelio darbas tapo it kokia tragiška išpažintimi. 1902–aisiais menininkas susirgo psichine liga. Po trumpo apsilankymo klinikoje jo būklė pagerėjo, tačiau vėliau Vrubelis susidūrė su ligos sustiprėjimu, kai mirė jo mažametis vaikas (1903). Ligai sunkėjant Vrubelis tęsė kovą su Demonu, kurį jis suprato pagal Nyčės apibūdinimą. Jis nutapė apie tuziną paveikslų, paskutinis liudijo Vrubelio pesimistišką nuotaiką. Paveiksle vaizduojamas iškankintas ir tragiškas Demonas – „Prislėgtas Demonas“ (1902). Kaip Vidas Poškus „Literatūroje ir mene" rašė: „Menininkas, jei jam reikia, gali piešti bet kuo, bet kur ir bet kada. Michailas Vrubelis demonus paišydavo užspausta peleninėje nuorūka“.^[2]

1902–1905 m. M. Vrubelis sukūrė geriausius juodai baltus darbus. Juose menininkas stebėtinai įtaigiai tapė asmenybes. Tapydamas poeto Valerijaus Briusovo portretą Vrubelis pastebėjo, jog kad jo regėjimas silpsta. Nuojauta, kad greitai nebegalės tapyti dar labiau pasunkino ligą. 1910 m. apimtas depresijos Vrubelis stovėjo šalia praviro lango, tikėdamasis peršalti. Jis mirė 1910 m. balandžio 14 d., kai peršalimas virto plaučių uždegimu. Dailininkas palaidotas Novodevičės kapinėse Sankt Peterburge. Jo žmona Nadežda Zabela-Vrubel mirė po trejų metų.

Palikimas

M. Vrubelio amžininkais buvo Isakas Levitanas, Valentinas Serovas, Viktoras Borisovas-Musatovas. Nors M. Vrubelio menas neturėjo tiesioginių pasekėjų, jo darbų originalumas neturėtų būti nuvertintas. Dailininkas nurodė eksperimentavimo kelią ateities kartų menininkams. Dėl įtakos, kurią padarė M. Vrubelio menas ateities kartoms, šis daugialypis dailininkas, skulptorius, teatro dizaineris, iliustratorius gali būti laikomas pereinamąja asmenybe tarp tradicinio ir modernaus meno.

Darbai

Hamletas ir Ofelija (1883 m.)
Mergelė ir kūdikis (1884 m.)
Mozė (1884 m.)
Angelas su smilkytuvu ir žvake (1887 m.)
Gėlės mėlynoje vazoje (1887 m.)
Sėdintis Demonas sode (1890 m.)
Chrizantema (1894 m.)
Rožės ir Orchidėjos (1894 m.)
Geltonos rožės (1894 m.)
Demonas (keramika) (1894 m.)
Likimo spėjikas (1895 m.)
Fausto ir Mefistofelio skrydis (1896 m.)
Savos Mamontovo portretas (1897 m.)
Bogatyr (1898 m.)
Nadežda Zabela-Vrubel (1898 m., menininko žmona)
Panas (1899 m.)
Alyvos (1900 m.)
Nadežda Zabela-Vrubel (1900 m.)
Nadežda Zabela-Vrubel kaip Gulbė Princesė (1900 m.)
Perlo austrė (1904 m.)
Valerijaus Briusovo portretas (1906 m.)
Autoportretas su kriaukle (1904–1905 m.)

Literatūra

Michailo Vrubelio biografija
Andriuškytė-Žukienė, Rasa. M. K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo. Vilnius: Versus aureus, 2004. – 248 p. ISBN 9955-601-45-0
M. Vrubelio darbai Archyvuota kopija 2010-03-05 iš Wayback Machine projekto.
Lietuvių enciklopedija. 34 t., p. 553. Išleista JAV.
M. Vrubelio darbų kolekcija
M. Vrubelio darbų kritika

Vikiteka: Michailas Vrubelis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Išnašos

[1] - Vijrand, Tiju. JAUNIMUI APIE MENĄ. 2-asis leidimas. Leidykla „Šviesa“, Kaunas, 2001. Archyvuota kopija 2009-05-07 iš Wayback Machine projekto.

[2] - POŠKUS, Vidas. „Piešti visur ir visada“. Literatūra ir menas.

[1]

[2]