Morfonologija

Morfonologija (sen. gr. morphē 'forma' + fonologija) – kalbotyros sritis, nagrinėjanti fonologinę morfemų struktūrą ir fonologinių skirtumų pasitelkimą morfologijoje.

Morfonologijos padėtis

Morfonologija laikoma arba jungiamąja fonologijos ir morfologijos grandimi bei savarankišku, bet nebaziniu kalbos sistemos lygiu, arba gramatikos dalimi – „ikimorfologine sritimi“, arba priskiriama morfemikai ar morfologijai. Morfonologija nuo fonologijos atribojama dėl to, kad nors morfonologijos reiškiniai yra fonologinės prigimties tiek genetiniu atžvilgiu, tiek ir sinchronine prasme, jų negalima paaiškinti arba numatyti remiantis vien fonologijos duomenimis. Automatinė kaita (nulemta morfemos fonologinės aplinkos) dėl to neretai nepriskiriama morfonologijai, morfonologijos chrakteristikomis laikoma tik morfologijos sąlygota ir gramatikos taisyklių, o ne fonologijos diktuojama kaita. Sunkiau morfonologiją atriboti nuo morfologijos. Vienu iš požiūrių, morfonologija tiria visus kaitos tipus, kuriems būdinga morfologinė funkcija, taip pat ir tuos, kurie priklauso vidinei fleksijai (gramatinių reikšmių atskleidimas keičiant šaknies sudėtį; plg. keitė – kito). Morfonologinė kaita yra ta, kuri pasitelkiama kaip vienintelė ir savarankiška priemonė gramatinei formų diferenciacijai, ir ta, kuri reiškiasi drauge su kita kaityba ir yra laikytina papildoma bei pagalbine formų skyrimo priemone (plg. rinko – rankiojo). Kita nuomonė tokia, kad vidinė fleksija nepriskirtina morfonologijai, jai priskiriami tik pagalbinės kaitos tyrimai (šiuo atžvilgiu dažnai klaidingai vertinami kaip pertekliniai).

Morfonologijos ir grynai fonologijos reiškinių, viena vertus, ir pačios morfonologijos – kita vertus, ribos įvairių mokyklų nustatomos skirtingai. Tai priklauso ir nuo taikomų fonemos ir (arba) morfemos apibrėžimų. Fizinis morfonologinių vienetų ir fonemų sutapimas nereiškia jų funkcinio tapatumo: pirmieji egzistuoja kaip formų, į kurias jie įeina, gramatinių ypatybių signalai.

Tyrimų sritis

Įprastinis požiūris toks, kad morfonologija tiria: įvairių tipų morfemų garsinę (fonologinę) sudėtį, jų priešpriešos ir skyrimo būdus (taigi daugumoje pasaulio kalbų šaknų morfemos sudaromos kitaip negu afiksų, o veiksmažodžių šaknys skiriasi nuo vardažodžių ir įvardžių šaknų); morfemų pertvarkymą jas jungiant į morfemų sekas, kai sudaromos formos ir žodžiai; ribų signalus ir įvairius morfemų sandūrų reiškinius. Analizuojant žodį morfonologijos atžvilgiu, žiūrima į tas formaliąsias jo struktūros ypatybes, kurios yra morfemų jungimo į žodį padarinys ir reiškiasi kaip morfemą sudarančių fonemų kaita. Kintančios fonemos, priklausančios tokiai kaitai arba vienos morfemos morfams, vadinamos morfonemomis. Morfonologijos reiškinių paskirtis – morfologiniu lygmeniu įgyvendinti, palaikyti arba sustiprinti formų diferenciaciją; morfonologinės kaitos funkcijos nustatomos pagal jų reikšmingumą morfemų struktūriniam organizavimuisi ir tokioms morfemų sekoms, kaip kamienas ir žodis; tad tokia kaita, kaip „duslusis“ – „duslesnis“, „stiprusis“ – „stipresnis“ rodo, jog kaitaliojimąsi lemia ne tik fonologinė apsuptis. Morfonologiniai požymiai išryškėja tik gretinant tos pačios paradigmos formas arba žodžių darybos modelius ir žymi atitinkamą gramatinę arba žodžių darybos opoziciją (plg briedis – briedžio, kviečiau – kvietė, antis – ančiukas ir t. t.). Siauresne prasme, morfonologija tiria fonemų varijavimą vienos morfemos morfuose, t. y. fonemų kaitą; plg. kęsti – kenčia – kentė.

Šiuolaikiniuose morfonologijos tyrimuose didžiausias dėmesys skiriamas alomorfijos riboms ir ypatybėms apibrėžti, morfonologijos reiškinių funkciniam reikšmingumui nustatyti ir jų atliekamoms morfonologijos funkcijoms tirti, taip pat nagrinėjamos kaitos kryptys, jos sudėtis, analizuojama įvairių rūšių kaitos skirtingose srityse (vardažodžių ir veiksmažodžių paradigmatikoje, žodžių daryboje ir pan) specifikacija. Morfonologijos aprašo klausimynui priklauso klausimai, ar vienodai sudaromos įvairių morfemų tipų klasės, kokios būtent fonemų klasės įtraukiamos į kaitos sistemą, ar vienoda stebimos kaitos opozicija morfemos struktūros ir žodžio atžvilgiu bei kokios konkrečiai padėtys (pradžios, vidurio ar galo) yra paveiktos kaitos, ar vienoda pačios nagrinėjamos kaitos rūšių vieta sinchroniniu atžvilgiu bei ar jos priklauso istorinei, ar gyvajai ir produktyviai kaitai ir t. t.

Istorija

Morfonologijos reiškinius aprašinėjo jau Sevovės Indijos gramatikai. Šie reiškiniai buvo indoeuropeistų, nagrinėjusių balsių kaitą, tyrimų objektas, tačiau kaip savarankiška tyrimų sritis morfonologija buvo išskirta XIX a. Vienas iš jos pagrindėjų – J. Boduenas de Kurtenė, iškėlęs mintį, kad kaita morfemoje turi funkcinį pobūdį ir kad ji sąlygota morfonologijos. Svarų indėlį į morfonologijos principų sudarymą įnešė lenkų kalbininkas M. Kruševskis. Ypač dideli nuopelnai šioje srityje priklauso N. Trubeckojui, nustačiusiam morfonologijos ribas, suformulavusiam jos uždavinius ir sukūrusiam patį pavadinimą. Jis taip pat pateikė pirmąjį atskiros kalbos (rusų) morfonologinės sistemos aprašą. Morfonologijos plėtotei didelę reikšmę turi A. Reformatskio (Rusija), J. Kurylovičiaus, D. Vorto (JAV), V. Dreslerio (Austrija) ir Prahos lingvistinės mokyklos atstovų darbai. Paskutinį XX a. ketvirtį vyko vaisingos diskusijos apie teorinę morfonologiją, buvo sudaryta reikšmingų, atskiroms kalboms skirtų, morfonologijos aprašų; daugumoje šio laikotarpio gramatikų morfonologija apibrėžiama kaip savarankiška gramatikos sritis.