Rod Ailando kolonija

	Colony of Rhode Island and Providence Plantations ; Rod Ailando ir Providenso Plantacijų kolonija
	Britų Amerikos kolonija
	Location of Rod Ailando kolonijaRod Ailandas (R.I) tarp kitų britų kolonijų 1775 m.
Sostinė	Providensas
Valdymo forma	kolonija
Era	Imperializmas
- Įkūrimas	1636 m., 1636
- Virto valstija	1776 m.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Rod Ailando ir Providenso Plantacijų kolonija (angl. Colony of Rhode Island and Providence Plantations) – buvo XVII–XVIII amžių anglų kolonija Šiaurės Amerikos rytiniame krante, Naujojoje Anglijoje. Jos teritorija sutapo su dabartine Rod Ailando valstijos teritorija.

Istorija

Būsimosios Rod Ailando kolonijos teritorijas iki atvykstant anglams valdė indėnai naragansetai, o pietrytinės salos priklausė vampanoagų konfederacijai. Tačiau į jas teises reiškė ir olandai, kurie jas laikė Naujųjų Nyderlandų dalimi.

Toliau rytuose anglams įkūrus Plimuto ir Masačusetso įlankos kolonijas, šiose atsirado religiniai kolonistų nesutarimai. Kai kurios persekiojamos bendruomenės ryžosi palikti jas ir migruoti toliau į vakarus, todėl Rod Ailando kolonija prasidėjo kaip kelių pabėgėlių prieglobstis. Vienas jų buvo teologas ir lingvistas Roger Williams, 1636 m. išsiderėjęs iš naragansetų vado Kanoniko gabalėlį žemės, kuriame įkūrė Providenso gyvenvietę. 1637 m. kita pabėgėlė, baptistų dvasininkė Anne Hutchinson iš indėnų vampanoagų išpirko dalį Akidneko salos (dar vadinamos Rod Ailandu), kur įkūrė Portsmutą. 1639 m. dalis jos bendruomenės salos pietuose įkūrė Njuportą. Galiausiai 1942 m. Samuel Gorton žemyne įkūrė Šavometą (dab. Varvikas).

Visose šiose gyvenvietėse kolonistai propagavo religinę laisvę ir demokratišką valdymą. Kadangi kolonistams nuolat grasino Masačusetso kolonija, kuri reiškė savo teises į žemes, naujakuriai vienijosi tarpusavyje, siekdami gauti iš Anglijos leidimą turėti savo oficialią koloniją. Šis leidimas jiems buvo suteiktas 1644 m.

Anglijoje vykstant revoliucijai, 1651 m. Rod Ailandui vėl grėsė likimas būti sujungtiems su Konektikutu ir Masačusetsu, tačiau kolonistai griežtai pasipriešino šiam žingsniui ir išsaugojo nepriklausomybę. Po revoliucijos, 1663 m. karalius Karolis II suteikė kolonijai visas teises ir laisves. Liberali politika traukė į ją persekiojamas visuomenės grupes, tokias kaip kvakeriai ir žydai.

Nors kolonistai siekė taikiai sugyventi su vietos gyventojais indėnais naragansetais, kurių skaičių stipriai sumažino infekcinės ligos, ne kartą kilo ir nesutarimų. Ryčiau gyvenantiems vampanoagams sukėlus Karaliaus Pilypo karą (1675–1676) su Plimuto kolonistais, į jį įsijungė ir naragansetai. Jie nusiaubė ir sudegino Providensą. Rod Ailando kolonistai leido gretimų kolonijų (Konektikuto ir Plimuto) milicijai kovoti su indėnais, dėl ko 1675 m. įvyko Didžiosios pelkės skerdynės, sumažinusios neragansetų populiaciją.

Kolonistai gana sparčiai įsisavino buvusias indėnų žemes. Kadangi kolonijoje klestėjo žemės ūkis, laivų statyba, žuvininkystė, labai trūko darbo rankų. Ją ėmė kompensuoti vergai iš Afrikos. Ironiška, bet prekyba vergais buvo tapusi svarbiu kolonijos ekonomikos varikliu.

Prasidedant JAV nepriklausomybės karui, 1776 m. Rod Ailandas buvo pirmoji iš Trylikos kolonijų, atsisakiusi ištikimybės Britų imperijai. Po karo ji įsijungė į JAV kaip viena iš valstijų.