Senovės Romos pinigai
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Senovės Romos pinigai - pinigų (monetų) sistema, veikusi Senovės Romoje nuo IV a. pr. m. e. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo, ji padarė didelę įtaką formuojantis viduramžių, Bizantijos, islamo šalių piniginėms sistemoms.
Raida
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Senovės Romos piniginė sistema perėjo keletą vystymosi etapų, kuriuos dalijo atskiros piniginės reformos.
IV-III a. pr. m. e.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmosios monetos randamos iš 338 m. pr. m. e. Visi pirmieji pinigai, kaldinti senovės Apeninų pusiasalyje buvo gaminami iš vario ir bronzos. Tuo metu monetų sistema rėmėsi nusistovėjusia romėnų matų sistema, kurios pagrindiniai svorio vienetai buvo libra (romėniškasis svaras, lygus 327,45 g) ir uncija (27,288 g). Kalant monetas, naudotas mišinys, kurį sudarė varis su alavo (7 %) ir švino (23,6 %) priemaišomis. Tokiu būdu varinė uncija buvo mažiausias piniginis vienetas. Stambiausias piniginis vienetas tuo metu buvo asas, kuris atitiko 1 librą bronzos, t. y. 12 uncijų. Tarp jų buvo tarpiniai nominalai: dodransas (10 uncijų) semis (6 uncijos), triensas (4 uncijos), |kvadrantas (3 uncijos), sekstansas (2 uncijos).
Varinės monetos averse turėjo tam tikro dievo galvą. Buvo vaizduojamas Janas (1 asas), Jupiteris (semis), Minerva (triensas), Herkulis (kvadrantas (moneta)|kvadrantas), Merkurijus (sekstansas), Romulas (uncija). Reverse buvo vaiduojamas laivagalis su nominalo žyma: uncijų kiekį žymėjo taškai, semis buvo žymimas raide S, o asų nominalas buvo žymimas romėniškais skaičiais.
III-I a. pr. m. e.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vystantis ekonomikai, mažavertės bronzinės monetos nebegalėjo tenkinti augančių poreikių. Prireikė didesnių piniginių vienetų, tuo tarpu smulkieji pinigai nebebuvo naudojami. Todėl maždaug nuo 269 m. pr. m. e. Romoje į apyvartą įėjo sidabras, ir reguliariai pradėtos kaldinti sidabrinės monetos. Taip atsirado sidabrinis denarijus, kurio svoris iš pradžių buvo lygus 4,5 g (t. y. 1/6 svorio uncijos), o vėliau fiksuotas 3,9 g. Sidabrinis denarijus tapo pagrindiniu Romos respublikos piniginiu vienetu, išlaikiusiu stabilumą.
Iš pradžių denarijus prilygintas 10 asų. Tuo metu bronzinio aso svoris nebepririštas prie libros svorio, ir sumažintas 6 kartus (t. y. iki 54,59 g). Dar vėliau (217 m. pr. m. e.) aso svoris krito per pusę, ir jis svoriu susilygino su uncija. Dėl to pakito ir denarijaus santykis su asu - jis prilygintas 16 asų. Nors 89 m. pr. m. e. aso svoris dar kartą sumažintas per pusę, jo santykis su denarijumi nepakito.
Egzistavo ir tarpiniai piniginiai vienetai: sestercija (4 asai, arba 1/4 denarijaus, žymima HS), kvinarijus (1/2 denarijaus, žymima V), viktoriatas (3/4 denarijaus).
I-III a.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dėl ekonomikos vystymosi sidabrinis dinarijus ilgainiui irgi nebetenkino poreikių, todėl prireikė aukso įvedimo į piniginę sistemą. Tai buvo padaryta prie Oktaviano, kurio laikais pradėta reguliariai kaldinti auksinė moneta aurėjas. Jis savo svoriu prilygintas 1/40 libros, t. y. 8 g. Vėlesnių reformų metu aurėjo svoris mažėjo: Nerono valdymo laikais masė buvo sumažinta iki 1/45 libros (7,3 g), o Karakalos laikais - iki 1/50 libros (6,5 g). Nepaisant to, auksinė moneta buvo patikima atsiskaitymo forma, labai vertinama imperijoje. Nuo III a. atsirado ir didesnių nominalų aurėjų monetos.
Aurėjo santykis su kitomis monetomis pradiniu laikotarpiu nustatytas toks: 1 aurėjas = 25 denarijų = 100 sestercijų = 200 dupondijų = 400 asų. Sestercijos ir dupondijai buvo kaldinami iš žalvario, o asai - iš bronzos. Šis santykis dalinai išlaikytas per pirmuosius Romos imperijos amžius.
III a. pradžioje sidabrinis denarijus galutinai prarado Romos respublikos laikais turėtą stabilumą. Tai nulėmė pačių imperatorių nuolatiniai bandymai mažinti sidabro kiekį monetose. Siekdamas pataisyti situaciją, Karakala 214 ar 215 m. išleido naują denarijaus atmainą - antoninianą. Buvo deklaruojama, kad šis yra pagal sidabro vertę lygus 2 "tikriesiems" denarijams (t. y. 8 g sidabro), tačiau iš tikrųjų jau nuo pradžių antoninianą sudarė apie 5 g sidabro. Vėliau tiek denarijų, tiek antoninianų kokybė vis labiau prastėjo. Galiausiai galiausiai nominaliai sidabrinės monetos buvo kaldinamos tik iš vario ar bronzos, kartais padengiamos sidabru.
Imperijoje sparčiai augo infliacija. Šaltiniai fiksuoja, kad Augusto laikais karys per metus gaudavo 900 sestercijų atlyginimą, tuo tarpu Septimijaus Severo laikais ji siekė 2000 sestercijų. Per tą laikotarpį grūdų kainos patrigubėjo.
301-476 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Siekdamas sulaikyti didėjančią imperijoje infliaciją, Diokletianas 294-301 m. įvykdė piniginę imperijos reformą, kurios metu visiškai pakeitė piniginę sistemą. Svarbiausiu vienetu nuo 312 m. tapo auksinis solidas, prilygintas 4,55 g (1/72 libros) aukso (Diokletiano laikais prilygintas 5.5 g, t. y. 1/60 libros). Nors denarijus tuo metu jau buvo nebekalamas apie 50 m., pačioje pradžioje solidas prilygintas 1000 denarijų pagal tuometinę realią vertę. Solidas (graikiškai kalbančiuose kraštuose vadintas nomizma) išlaikė savo pastovią vertę ir grynumą iki pat X a.
Sidabrinės monetos etalonu tapo argentėjas, kuris prilygintas 3 g (1/96 libros) sidabro: argentėjo kokybė iš dalies atitiko Nerono laikų denarijaus vertę. Netrukus argentėjus pakeitė miliarensis (3.8 ir 6.0 g sidabro) ir silikva (0.19 g sidabro). Bronzinės monetos buvo numai (dar vadinami foliais), siekę 10 g. Dar smulkesni buvo bronziniai radiatai (2.23 g) ir laureatai. Monetų tarpusavio santykiai buvo tokie:
- 1 solidas = 10 argentėjų = 40 numų = 200 radiatų = 500 laureatų (Diokletiano reformų laikais);
- 1 solidas = 12 miliarensių = 24 silikvos = 180 folių = 7200 numų (po 337 m.);
Nepaisant reformų, Romos imperijoje infliacija tęsėsi toliau, iki pat Vakarų Romos imperijos pabaigos 476 m. Romos piniginę sistemą paveldėjo Bizantijos imperija.
|